Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais Dūkštos priklausė kilmingiems žmonėms. Jas ypač globojo kunigaikščiai Giedraičiai ir Daubarai (Daubar-Musnickiai). Kunigaikštytė Darata Giedraitytė – Daubarienė 1647 m. pastatė Dūkštose nedidelę prūsiško stiliaus Šv. Onos bažnyčią ir įsteigė prie jos Kernavės altariją. Nuo to laiko Dūkštos ėmė augti ir klestėti. 1750 m. statytoji bažnytėlė atiteko pijorams. 1772 m. rektorius kun. M. Pranckevičius ją perstatė. 1777 m. įsteigta Dūkštų parapija. Naujoji bažnyčia, kad ir labai didelė, buvo plono, mūro, todėl greit apiro, ir 1850-1856 m. paskutinis pijorų provincialas kun. Joakimas Dembinskis turėjo ją vėl perstatyti. Ši bažnyčia buvo gotiško stiliaus. Be kitą ko, joje buvo Dievo Motinos paveikslas, pieštas italų dailininko Sasso Ferrati. Kitados tas paveikslas buvo poeto Adomo Mickevičiaus nuosavybė.
      Pijorai ypač rūpinosi švietimo reikalais. Tam reikalui ir Dūkštose apsigyveno paskutinysis Vilniaus pijorų provincialas kun. J. Dembinskis.
      Po 1863 m. sukilimo bažnyčia buvo iš katalikų atimta ir paversta stačiatikių cerkve, o parapija prijungta prie Kernavės ir Sudervės parapijų. Pati vietovė atiteko rusui Ivanui Malyginui. Bažnyčios pastatą katalikai atgavo tik carinei Rusijai žlugus, 1918 m.
      Po 1920 m. Dūkštos liko Lenkijos ribose.Pro pat kaimą ėjo administracinė linija. Sovietinės okupacijos metais Dūkštos tapo Vilniaus rajono apylinkės centru.

B. Kviklys, „Mūsų Lietuva“, 1989 m., „Mintis“, 1 tomas, 175 psl.

Dūkštų bažnyčia

įėjimas į požemius

laiptai vedantys į rūsius

stori bažnyčių pamatai - požemių sienos

aklinai iš lauko užkimštas langelis

koridorius ir šone jo išsidėsčiusios patalpos

kruriose laikomos bulvės...

ir runkeliai

Foto: Grippen ir Hipis
2005 01 15