Bažnyčios - Šv. Dvasios bažnyčios Vilniuje požemiai

Sostinės centre – paslaptinga “mirusiųjų karalystė”

Du vyrai sunkiai pakėlė didžiulį dangtį, slepiantį įėjimą į Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios požemius. Mažyčiai laipteliai veda į baugokos prieblandos gaubiamus didžiulius rūsius. “Jei požemyje staiga dingtų elektra, šioje vietoje yra žvakės ir degtukai”, - parodo mums “gelbėjimosi priemones” bažnyčios zakristijonas Vitoldas Švabovičius. Jaunas vyras sutiko mus palydėti į vienus iš garsiausių ir paslaptingiausių senojo Vilniaus požemių.

Mirusiųjų karalystė

Pirmoji bažnyčia šioje sostinės senamiesčio vietoje, istorikų manymų, galėjo būti pastatyta dar pagoniškosios Lietuvos laikais, apie 1323 metus, valdant kitoms tikyboms tolerantiškam didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Tikrai žinoma, kad 1408 m. Vytautas Didysis nurodė pastatydinti Šventosios Dvasios bažnyčią. Šventovė ne kartą buvo perstatoma, rekonstruojama, plečiama. XVI amžiuje šalia bažnyčios įsikūrė dominikonų vienuolynas. Statant ir plečiant bažnyčią, po ja buvo įrengti didžiuliai požemiai. Čia esančiose kriptose šimtmečiais buvo laidojami žmonės. Iš pradžių karstai buvo statomi tvarkingai, tačiau senąjį Vilnių užgriuvus karams ir epidemijoms, viskas susijaukė. Tūkstančių maro ir kelių karų aukų buvo suversta į požemius kaip papuolė. Ilgainiui laidoti čia nustota, tačiau paslaptingos “mirties karalystės” vardas ilgam prigijo šiems požemiams.
XIX amžiuje Vilniuje sklido legendos, jog bažnyčios požemiuose gyvenanti balta dvasia, kuri pasirodė vilniečiams 1863 metų sukilimo metu. Vieni tikino esant rūsiuose užmūrytą riterį, kiti teigė radę čia prancūzų ar švedų karių palaikus su šalmais ant galvų…
Lydimi žibintuvėliu “apsiginklavusio” zakristijono, įžengiame į pirmą didelę požeminę patalpa. Akimirkai apima nusivylimas – tuščioje, tvarkingai iškuoptoje raudonskliautėje patalpoje nieko nėra. Palubėje išvedžioti elektros kabeliai ir spingsi kelios lemputės.
“Ši patalpa jau sutvarkyta. Eime toliau”, - kviečia Vitoldas, ir veda mus į kitą, kur kas mažesnį požemį. “Atsargiai, nepargriūkite ant kaulų ir karstų. Čia elektros nėra”, - įspėja zakristijonas. Blyški žibintuvėlio šviesa slysta plytų bei akmenų muru ir staiga apšviečia mažyčius karstelius. Kai kuriuose – pilna kaulų.
“Tai vadinamoji “vaikų kripta”. Čia sunešta dalis požemiuose rastų vaikų palaikų. Ligos ir epidemijos senovėje pirmiausia pasiglemždavo mažųjų gyvybes”, - pasakoja Vitoldas.

Drąsūs tarpukario studentai

Bažnyčios požemiuose akivaizdžiai rimtai padirbėta, tvarkant palaikus. Kas gi buvo šitie entuziastai, pirmieji ėmesi tvarkyti tūkstančių palaikų krūvas? Žurnalistas Jonas Bulota, prieš keturis dešimtmečius lankęsis šiuose požemiuose ir domėjęsis jų istorija, rašė: “1934 metais apie dvidešimt Vilniaus universiteto studentų, prisiklausę visokių istorijų apie paslaptingą mirusiųjų karalystę, nusileido į Dominikonų bažnyčios požemius. Studentai nutarė čia imtis rimto tyrimo darbo ir iš karto susiskirstė į keturias grupes. “Graboriai” ėmėsi tvarkyti karstus ir išlaisvinti praėjimus; “archeologai” rinko radinius; “fotografai” fiksavo darbų eigą ir įdomesnius objektus; “matininkai” rūpinosi planų ir schemų sudarymu. Studentai išskyrė dar vieną – gidų grupę, kuri vedžiojo smalsuolius, aiškino jiems viską ir rinko nedidelį mokestį. Tuo būdu dalinai išsisprendė finansinis klausimas. Į požemius buvo įvestas elektros apšvietimas. Tai labai palengvino darbus. Bažnyčios klebonas, Adomas Kulieša, nors ir įsileido studentus, bet prie jų pristatė zakristijoną, kuris turėjo visur sekioti tyrinėtojus ir, kaip atrodė studentams, neleisti jiems įsibrauti į kažkokią slaptą patalpą geležinėmis durimis…”.
Taigi, tuometiniai studentai, kaip ir mes šiandien, į rūsius leidosi lydimi zakristijono. Skiriasi tik tai, jog dabartinis bažnyčios zakristijonas nieko nebando nuslėpti ir vedžiojo mus, “Valstiečių laikraščio” žurnalistus, po visas požemių kertes.
“Į šiuos požemius patekti galima tik gavus bažnyčios klebono leidimą. Nenorime, kad šie požemiai, kol palaikai dar nėra iki galo sutvarkyti, taptų masinių ekskursijų objektu. Kaip ten bebūtų, tai yra mirusiųjų amžinojo poilsio vieta”, - sako Vitoldas. Jo manymu, šiuose požemiuose yra apie 4 tukstančių žmonių palaikai.

Elektrikai bijo maro aukų

Lydimi zakristijono, patenkame į vieną iš pagrindinių papalpų, kurioje sudėti mirusiųjų palaikai. Tai, ką pamatome, atima žadą. Palei siena, lentynoje sudėliota kelių šimtų kaukolių kolekcija. Po didžiuliais, tamsiais skliautais, ant medinių stelažų sukrauta šimtai karstų bei jų nuolaužų, o juose – mirusiųjų palaikai. Viename karste – krūvos pavienių kaulų, kitame – puikiai išlikę vieno žmogaus griaučiai ir nežiniai iš kur atsiradusi dar viena, kito žmogaus, kaukolė. Dalis palaikų nesuirę, bet dėl sauso šios patalpos oro sudžiuvę. Velionių kaulus vis dar dengia oda, išlikę nagai, plaukų likučiai. Dar prieš keturis dešimtmečius čia buvo galima pamatyti kraupų “duetą” – sudžiūvusius moters palaikus, laikančius savo glėbyje kūdykį. Tuo metu buvo svarstomas, kas tai – dramatiškos praeities liudijimas ar palaikus “sukomponavusių” studentų kraupus pokštas.
Įėjimas į gretimą patalpą užmūrytas, paliktas tik nedidelis įstiklintas langas. “Čia yra maro aukos”, - žibintuvėlio šviesa bandydamas praskleisti juodą požemio tamsą rodo Vitoldas. Patalpos gilumoje matyti didžiulė krūva netvarkingai sumestų palaikų.
“Tarpukariu tvarkant rūsius, ten buvo įvestas elektros kabelis ir įsukta lemputė. Viskas buvo puikiai matoma. O dabar lemputė perdegė, ar kabeliui kažkas nutiko, tačiau nei vienas elektrikas nesiryžtą lysti į šiuos požemius. Bijo patys tapti maro auka. Bet aš esu tikras – ši baimė nepagrįsta. Jei maro užkratas būtų išlikęs kelis šimtmečius, jo aukomis būtų tapę dar tarpukariu šiuos požemius tvarkę studentai. Tačiau jiems juk nieko neatsitiko”, - teigia zakristijonas.
Kai kuriose patalpose tvyro slogus kvapas – ten, kur patenka drėgmė, palaikai ima pūti. Todėl požemius ir toliau būtina tvarkyti.

Palaikai bus užmūryti?

Toli gražu ne visos šių požemių mįslės atskleistos. Vitoldas iš vienos rūsio patalpos veda mus laipteliais žemyn. Prieš akis iškyla dideliais akmenimis užmūryta durų anga. “Esu tikras – čia buvo įėjimas – antrąjį, apatinį rūsio aukštą. Kai kurie srchitektūros specialistai abejoja, ar taip gali būti, tačiau tikiuosi, kad netrukus prasidėsiantys moksliniai tyrimai padės įminti šią ir kitas mįsles.
“Šiemet pradedami Dominikonų bažnyčios požemių moksliniai tyrimai. Tam skirtos valstybės lėšos. Bus surinkta visa istorinė informacija apie šiuos požemius. Specialistai atliks tikslius rūsių matavimus ir sudarys planus. Archeologai vykdys kasinėjimus – kai kur iš žemių, griuvenų ir palaikų susidaręs storas sluoksnis. Vilniaus universiteto medicinos fakulteto mokslininkai atliks dalies palaikų antropologinius tyrimus. Taip pat planuojama baktereologinė ekspertizė, siekiant išsiaiškinti, ar palaikuose yra išlikęs kokių nors ligų užkratas”, - “Valstiečių laikraščiui sakė Kultūros vertybių apsaugos departamento vyresnioji valstybinė inspektorė istorikė Audronė Vyšniauskienė. Jos manymu, ateityje šios bažnyčios rūsiai turėtų būti atverti lankytojams, tačiau palaikai neturėtų būti viešai rodomi. “Manau, geriausia būtų sudėti palaikus į vieną kambarį ir užmūryti. Mes turime gerbti mirusiuosius ir netrikdyti jų ramybės”, - įsitikinusi istorikė.

Atgal į Šv. Dvasios bažnyčios puslapį