SENOJI VILNIAUS KANALIZACIJA
Dabar kanalizacija suprantama kaip įvairių įrenginių sistema panaudotam vandeniui ir kitiems nešvarumams pašalinti. Tai yra naujoji kanalizacija. Bet mus domina senoji kanalizacija, todėl čia kanalizacijos sąvoka suprantama istoriškai. Tad bet kokie miesto įrenginiai vandeniui ir kitkam nutekėti, kad ir patys primityviausi, apie kuriuos randame žinių, laikomi miesto kanalizacija arba jos užuomazga. Šitaip kanalizaciją supranta ir miestų inžinerinių komunikacijų specialistai. Vadinasi, mūsų tyrinėjimo objektas yra Vilniaus senoji kanalizacija ir jos istorija.Šiuolaikinis vandentiekis ir kanalizacija daugeliu atžvilgių yra artimi dalykai arba net neatskiriami. Praeityje to nebuvo. Pirmiausia iškildavo geriamo vandens problema. Taip buvo ir Vilniuje. Kaip spėjama, Vilniuje jau XV a. galėjo būti vandentiekis, o kanalizacijos tada dar nereikėjo ir apie ją pirmosios žinios yra iš vėlesnių laiku. Vadinasi, kanalizacijos reikalas Vilniuje atsirado vėliau. Ji nebuvo tokia būtina kaip vanduo, todėl žinių apie kanalizaciją istoriniuose šaltiniuose išliko labai maža. Dėl šios priežasties ir Vilniaus kanalizacijos istoriografija yra visai menka.
XIX a. Vilniaus istorikai apie miesto kanalizaciją nerašė. Matyt, jiems tai buvo per daug prozaiškas dalykas, nesusijęs su garsiomis karalių privilegijomis, svarbesniais įvykiais ir t. t.
Pirmasis autorius, trumpai apibūdinęs XIX a. pirmos pusės miesto kanalizacijos būklę, yra M. Balinskis. Tačiau jis visai nerašė apie kanalizacijos istoriją, o tik statistikos dėlei išvardino tada buvusius miesto kanalus. Taip pat ir visi kiti XIX amžiaus miesto kanalizacijos istorijos tyrinėtojai tik kartojo M. Balinskio pateiktą aprašymą.
Kiek daugiau žinių iš kanalizacijos istorijos yra pateikęs H. Jenšas, buržuazinės Lenkijos laikais buvęs Vilniaus miesto vandentiekio ir kanalizacijos direktorius. Tačiau tos žinios gana nenuoseklios ir fragmentiškos. Autorius nenurodo, kokiais šaltiniais jis remiasi, o būtasis laikas visai neapibrėžtas: buvo", bet neaišku kada. H. Jenšas pateikia keletą miesto vandentiekio ir kanalizacijos istorinių kartogramų. Apskritai, reikia pripažinti, kad jo knygos Vilniaus miesto vandentiekis ir kanalizacija" istorinė dalis yra kompiliacinio pobūdžio ir didesnės vertės neturi. Vieną kitą kanalizacijos istorijos klausimą yra palietęs A. Roda, o tarybiniais metais J. Šopauskas.
Akademinėje Vilniaus miesto istorijoje" senajai miesto kanalizacijai skirta tik pora sakinių. Tai rodo, kad kanalizacijos istorija dar mažai žinoma ir netyrinėta.
Nepaisant istoriografijos menkumo ir apskritai žinių trūkumo, kanalizacijos istorija, kaip miesto materialinės kultūros istorijos dalis, turėtų būti parašyta. Sis darbas, žinoma, nepretenduoja į kanalizacijos istorijos vardą, o yra tik tos istorijos apybraiža.
Surinktą medžiagą kanalizacijos istorijai yra sunku apdoroti ir susisteminti. Tiesioginės žinios apie kanalizaciją labai išsibarsčiusios ir skęsta žinių apie miesto gerbūvį, sanitariją, asenizaciją, gatvių tvarkymą ir kt. tone.
Be to, jos labai fragmentiškos: sakysim, kalbama apie kokį nors kanalą vienais metais, bet neaišku, kada jis buvo įrengtas, koks jis (mūrinis, medinis, požeminis, atviras), koks tolesnis jo likimas ir t. t. Dėl šios priežasties labai sunku sudaryti kanalizacijos istorines kartogramas. Būdinga ir tai, kad žinios koncentruojasi apie savotiškus miesto kanalizacijos židinius: katedros rajoną, Kačergos (Vingrio) upelį-kanalą, Paplavų rajoną, Botanikos sodą ir kt. Gana daug duomenų liečia priemiesčių kanalizaciją, o tuo tarpu bent kiek nuoseklesnių žinių apie senamiesčio kanalizaciją beveik nėra.
I. Kanalizacijos pradžia ir jos tinklas iki XIX a.
Kanalizacijos prototipu laikomas paprastas griovys, kuriuo vanduo gali nutekėti iš aukštesnės vietos į žemesnę. Kadangi dauguma Vilniaus senamiesčio gatvių yra nuolaidžios turi nuolaidumą į Neries ir Vilnios upių pusę, tai, galima manyti, kad ilgą laiką vandens nutekėjimas miesto teritorija nesudarė rimtesnės problemos. Be to, lengvas, smėlingas dirvožemis galėjo sugerti daug drėgmės. Dėl šių aplinkybių kanalizacija miestui ilgai nebuvo reikalinga. Bet vėliau, kai miesto užstatymas tankėjo, prasidėjo gatvių grindimas akmenimis, kai visas dirvožemis pasidarė riebesnis ir mažiau laidus vandeniui, atsirado reikalas daryti bent kokią kanalizaciją. Kada tai galėjo būti, žinių nėra. Iš pradžių, matyt, užtekdavo nedidelių griovelių, o nuo jų pereita ir prie didesnių griovių ir požeminių kanalų.Pati žemiausia ir drėgniausia miesto vieta buvo upių santaka dabartinės katedros teritorija. Si vieta senojoje istoriografijoje yra vadinama Šventaragio slėniu, kuriame buvusi pagonių šventykla. Po krikšto čia buvo pastatyta Vilniaus vyskupijos katedra, kuri tapo Lietuvos religinio gyvenimo centru. Mūriniam katedros pastatui visą laiką grėsė pavojus dėl drėgmės pertekliaus šioje vietoje. Dėl to katedros teritorija ir buvo ta miesto vieta, kurią anksčiausia atsirado reikalas nusausinti, vadinasi, kanalizuoti. Kapitulos archyve (didelę jo dalį yra paskelbęs J. Kurčevskis) randame nemaža dokumentų su užuominomis apie katedros teritorijos nusausinimą, kad būtų galima apsaugoti katedros pamatus nuo suirimo. Kadangi katedros teritorija ėjo bent keli miesto kanalizacijos kanalai, kurie, užsikimšę nešvarumais, taip pat sukeldavo katedrai pavojų, tai kapitulos dokumentuose minimi ir šie kanalai.
Kaip matėme, Vilniaus miesto kanalizacijos pradžia yra nežinoma ir istorikų skirtingai datuojama. Tai priklauso dar ir nuo to, kaip autoriai supranta kanalizacijos sąvoką ir ką laiko jos pradžia paprastą griovį, kanalizacijos griovį ar kanalą. Kadangi istoriniuose šaltiniuose ir literatūroje šios sąvokos painiojamos, tai mes jas diferencijuosime ir čia vartosime taip:
- 1) nusausinimas tai vandens nuleidimas, vietovės nusausinimas;
- 2) kanalizavimas kanalizacijos griovių ir kanalų įrengimas;
- 3) griovys arba paprastas griovys tai griovys, skirtas vietovei nusausinti;
- 4) kanalizacijos griovys skirtas kanalizacijai;
- 5) kanalizacijos kanalas kanalizacijai skirtas požeminis, vadinasi, apdengtas griovys arba vamzdis;
- 6) kanalas vandens vaga, šiaip koks atviras kanalas, skirtas vandens malūnų, laivybos ir pan. reikalui (Kai iš konteksto bus aišku, kad kalbama apie kanalizacijos griovį arba kanalą, tai žodį kanalizacijos" trumpumo dėlei praleisime. Tais atvejais, kai iš dokumento negalima nustatyti, kokį įrenginį vadina kanalu, mes jį čia taip pat vadinsime kanalu.)
1641 m. kapitula, susitarusi su Pilies gatvės gyventojais, sudarė sutartį su H. Vagneriu dėl kanalų iškasimo. Mat Pilies gatvės pradžioje (einant iš pilies) kapitulai priklausė keletą namų. Tų namų rūsius nuolat užliedavo vanduo ir pridarydavo daug nuostolių ir nemalonumų. Kai kurie autoriai teigia, kad rūsius užliedavęs lietaus ir šiaip nešvarus vanduo. Bet dokumente aiškiai pasakyta, kad rūsius užliedavo dirvožemio vanduo iš požeminių versmių. Kapitula, norėdama išvengti nuostolių ir nemalonumų, ėmėsi iniciatyvos: prikalbino kitus Pilies gatvės namų savininkus iškasti gatvėje gilius griovius. Ji davė 500 auksinų, o iš viso meistrui Vagneriui buvo sumokėta 2000 auksinų. Už tuos pinigus 1642 metais jis su savo darbininkais iškasė abiejose gatvės pusėse po gilų griovį, pradedant nuo šv. Jono bažnyčios iki Vilnios. Ar tai buvo tik grioviai, ar uždari kanalai, dokumente nepasakyta, o tik iš lenkų kalbos žodžio kanai" nuspręsti negalima (Kapitulos aktai buvo surašomi lotynų kalba, o J. Kurčevskis jų turinius ir ištraukas pateikia lenkiškai.). Originale, matyt, buvo pavartotas lotynų kalbos žodis canalis", bet ir jis yra daugiareikšmis. Iš vertėjo žodžių giliais kanalais" (kanalami glębokiemi) ir iš to, kad tie kanalai buvo iškasti abiejose gatvės pusėse, sunku ką atspėti, nes tai galėjo būti ir atviri, ir uždari grioviai. Taip pat neaišku, kur tie grioviai buvo nuvesti į Vilnią: į upės vagą, ar į tuo laiku dar buvusią jos atšaką, kuri iš vakarų pusės juosė Katedros aikštę. Ta atšaka buvo prie pat Pilies gatvės pradžios ir XVII a. ji jau buvo vadinama viešuoju kanalu, virš kurio kabojo pilies tiltas. Tad istoriniuose šaltiniuose minimus griovius ir kanalus reikia laikyti aiškiu miesto kanalizacijos faktu, jos pradžia.
Vėlesnė žinia apie Pilies gatvės kanalą yra iš XVII a. pabaigos. Paaiškėja, kad 1699 m. Pilies gatvėje buvo taisomas kanalas. 1703 m. kapitula, norėdama apsaugoti kanauninkų namus Pilies gatvėje, nutarė įrengti požeminį kanalą, davė reikalingus pinigus ir miško medžiagą iš kapitulai priklausančio šilo Paneriuose.
1. Žemutinės pilies rajono kanalai
Kaip matėme, Vilniaus vandentiekio tinklas visais laikais daugiau ar mažiau buvo vieninga sistema, o kanalizacija ilgą laiką atsirasdavo ir plėsdavosi atskiruose rajonuose.Pilies ir katedros teritoriją iš vakarų pusės juosė Vilnios atšaka arba kanalas, kuris vietovės, atrodo, nepadėjo nusausinti. Pavojus katedros rūsiams ir pamatams grėsė ilgą laiką ir tik XVIII a. pabaigoje L. Stuoka-Gucevičius, perstatinėdamas katedrą, drenažu nusausino vietovę ir galutinai panaikino minėtą pavojų.
Kapitulos aktuose yra beveik visa katedros rajono nusausinimo kanalizavimo kronika, apimanti laikotarpį nuo XVII a. antros pusės iki XIX a. pradžios. Iš jos matosi, kad šio rajono kanalizacija buvo labai reikalinga miestiečiams, gyvenusiems Pilies gatvės žemutinėje dalyje ir aplinkinėse gatvėse, taip pat kapitulai ir pilies teritorijai, todėl kanalizacijos klausimas dažnai būdavo svarstomas net valstybės seime.
Iš kapitulos aktų santraukų sunku susidaryti pilnesnį šios teritorijos kanalizacijos vaizdą. Aišku tik tai, kad per du šimtmečius (XVIIXVIII a.) keitėsi katedros teritorija ir jos nusausinimo kanalizavimo įrenginiai. Sunku įsivaizduoti šių įrenginių tinklą. Tačiau iš to, kas žinoma (J. Kurčevskis paskelbė daug dokumentų santraukų apie katedrai ir jos varpinei dėl drėgmės gręsiantį pavojų ir kas buvo daroma tą pavojų panaikinti), galima padaryti keletą išvadų:
- 1. Katedros požemiams nusausinti jau XVII a. buvo įrengti požeminiai kanalai, nors dažnai požemius sausindavo ir atvirais grioviais.
- 2. Katedros ir žemutinės pilies teritorija ėjo keletas atvirų griovių ir uždarų kanalų, pvz., iš Pilies ir Vyskupų gatvių.
- 3. Buvusi Vilnios atšaka kanalas buvo panaudojamas ir kanalizacijai.
2. Kiti miesto kanalai
Be minėtų kanalų, iki XIX a. jau buvo ir kiti miesto kanalai, tačiau žinių apie juos turime visai mažai: daugiau sužinome tik iš XIX a. šaltinių. Vienas iš seniausių kanalų ėjo dabartinėmis Universiteto ir Tallat-Kelpšos gatvėmis j Nerį. Tai buvo XVIII a. jėzuitų įrengtas kanalas. Kanalas turėjo būti iškastas prieš 1773 m. prieš jėzuitų ordino panaikinimą. Ne visai aišku, kur kanalas prasidėjo. J. Bielinskio nuomone, jis buvo išvestas iš Akademijos (dab. Universiteto) ir ėjo per Rūmų (dabar S. Daukanto) aikštę, o M. Balinskis rašo, kad kanalas prasidėjo prie namo Nr. 178 (dabar namas ties Tallat-Kelpšos gatvės posūkiu). M. Balinskis, žinoma, kalba apie kanalą XIX a. pradžioje, o jėzuitų laikais kanalas, be abejo, prasidėjo kur nors prie Akademijos rūmų dabartinėje Universiteto gatvėje.Viename 1790 m. akte apie žydų bendruomenės ir miestiečių piniginius reikalus kalbama, kad kahalas (žydų bendruomenės vyresnybė) kasmet už leidimą išvesti savo kanalą šv. Jono kolegijai moka nustatytą sumą pinigų. Cia turima galvoje tas faktas, kad, kai jėzuitai įsirengė kanalą, tai kahalas, gavęs už sutartą atlyginimą jėzuitų sutikimą, įsirengė savo kanalą ir prijungė jį prie jėzuitų kanalo. Žydų bendruomenei kanalas buvo reikalingas todėl, kad jos gyvenamoje teritorijoje buvo pirtys, mokyklos, maldos namai ir kitos viešosios vietos, todėl sies "teritorijos (dab. Vokiečių g. kairioji pusė) kanalizavimas buvo būtinas reikalas. Kahalo kanalas prasidėjo Žydų gatvėje prie namo Nr. 248. (Karo metu šis rajonas buvo sugriautas). Vėliau kahalas savo teises turėti kanalą rėmėsi daug kartų ir įrodinėjo, kad tai amžina jo teisė, kad bendruomenės kanalas veikiąs nuo neatmenamų laikų.
Sis kanalas minimas ir kitame 1790 m. dokumente dviejų kaimynų sutartyje dėl vandentiekio ir kanalo, kurių namai, atrodo, išėjo į Dominikonų (dab. šv. Jono) ir Stiklių gatves. Iš sutarties aiškėja, kad iš V. Goreckio namų buvo išvestas požeminis mūrinis kanalas į žydų bendruomenės kanalą. Goreckis leidžia kaimynui Zenkavičiui atvesti požeminį medinį vamzdį atliekamam vandentiekio vandeniui iš kubilo nutekėti į savo kanalą. Sis faktas rodo, kad prie magistralinio kanalo pagal susitarimą arčiau esančių namų savininkai galėdavo prijungti savo namų kanalizaciją. Matyt, magistralinio kanalo savininkams jie mokėdavo sutartą mokestį.
Taigi jėzuitų ir kahalo kanalai sudarė vieną bendrą kanalizacijos kanalą, ėjusį iš Žydų (vėliau Stiklių) gatvės iki Neries. Nors nėra tiesioginių žinių, bet, be abejonės, XVI XVIII a. Vilniuje yra buvę daug daugiau kanalizacijos kanalų negu mes žinome. Kanalizacija rodė materialinę pažangą, buvo didelis patogumas, tad, reikia manyti, jog turtingesni miestiečiai ir jurzdikų valdytojai, kur tik buvo įmanoma, į savo namus įvesdavo kanalizaciją. XVII XVIII a. miesto kasos pajamų ir išlaidų dokumentuose nėra jokios užuominos apie kanalizaciją. Iš to darytina išvada, kad kanalizacija nepriklausė magistrato kompetencijai ir buvo privati nuosavybė. Atrodo, tuo laiku gatvių užimta žemė buvo laikoma niekieno arba prie jų gyvenančių miestiečių nuosavybė, todėl į kanalizacijos reikalus magistratas negalėjo kištis ir jo dokumentuose šie reikalai nepažymėti. Tai patvirtina panašus juridinis vandentiekio linijų, kurios buvo privati nuosavybė, statusas, nors tos linijos ėjo miesto gatvėmis. Magistratui priklausė tik vanduo, už kurį ėmė mokestį, o iš kanalizacijos nebuvo už ką imti mokestį. Tiesa, viename XIX a. dokumente dominikonų vienuolyno prokuratorius sako, kad miesto kanalai iš seno būdavę taisomi iš vadinamų grindinio ir vartų pajamų. Bet šį prokuratoriaus pasakymą, matyt, reikia laikyti tik suinteresuoto asmens motyvu nemokėti mokesčių, o ne istorijos fakto patvirtinimu, nes, kaip jau minėjome, niekur neteko užtikti duomenų, kad miestas savo pinigais būtų taisęs kanalizacijos kanalus. Pagaliau vieno iš pirmųjų kanalų kasimas Pilies gatvėje 1642 m. buvo finansuojamas kapitulos ir suinteresuotų miestiečių, o ne magistrato. Ir tolesne šio kanalo priežiūra rūpinosi tik jo savininkai, bet ne miestas.
Kad kanalų būta daugiau negu žinoma, liudija kai kurie XIX a. dokumentai, susiję su kanalizacijos istorija. Iš jų galima spręsti, jog dalis XIX a. žinomų kanalų jau yra buvę daug anksčiau. Pavyzdžiui, minėto dominikonų vienuolyno prokuratoriaus 1832 metų rašte sakoma, kad jų vienuolynas turi savo požeminį kanalizacijos kanalą, einantį pro šv. Ignoto kareivines j Vingrio arba Kačergos upelį. Vienuolynas pats taiso savo kanalą. Nėra abejonės, kad turtingas ir senas dominikonų vienuolynas šį kanalą buvo įsirengęs jau daug anksčiau. Tikriausiai seniai įrengtas jėzuitų noviciato (vėliau Ignoto kareivinių) kanalas į Vingrį ir iš namo Savičiaus gatvėje (dab. Nr. 17/15) į Vilnią.
3. Vingrio (Kačergos) upelio kanalas
Kanalizacijos istorijoje yra dažnai žinomas faktas, kad maži miestų upeliukai pavirsta kanalizacijos kanalais ir paprastai suvedami į didesnes upes. Taip buvo ir Vilniuje. Tai nulėmė pati miesto topografija.Vienas iš reikšmingiausių miestui yra buvęs Vingrio upelis. Jis ištekėjo iš Vingrių šaltinių (dab. Vingrių gatvėje). Kokia buvo senoji jo vaga, ar ji keitėsi, žinių nėra. XVI a. pradžioje jis tekėjo išorine miesto sienos puse: pro Trakų, Neries (Vilijos) ir Totorių vartus, o toliau, kiek nutoldamas nuo miesto sienos, įtekėjo į Nerį. Pirmąkart šis upelis paminėtas 1535 m. miestui duotoje privilegijoje, kur pasakyta, kad anksčiau, matyt, iki XVI amžiaus pradžios iki miesto sienos pastatymo ir šaltinių atidavimo dominikonams, Vingrio upelis arba Vingrių (šaltinių) vanduo (voda vinkger) laisvai tekėjęs per miestą, o dabar jį pasisavinę dominikonai. Toliau pasakyta, kad tas vanduo iš Vingrio teka perkasu, plaudamas miesto mūrus, miesto gynybinę sieną. Šie abu pasakymai yra prieštaringi ta prasme, kad skirtingai nurodo upelio vagos kryptį: per miestą" ir už miesto sienos". Tad lieka neaišku, kas prie ko buvo pritaikyta: ar miesto siena pastatyta pagal upelį, dešiniajame jo krante, ar upelio vaga iš miesto buvo nukreipta už sienos.
Iki XVI a. pradžios upelio vanduo buvo imamas gėrimui, o vėliau, kai upelis atsidūrė už miesto sienos, ilgainiui gerti, matyt, nebuvo imamas. Tada Vingris įgavo naują paskirtį: iš pradžių gynybinę bent iš dalies vandeniu užpildė perkasą, o vėliau ėmė virsti kanalizacijos grioviu. Tai visai suprantama, nes perkaso vanduo galėjo būti ir nešvarus. Reikia manyti, kad XVIII a. iš gynybinio perkaso tebuvo likusi tik siaura upelio vaga, bevirstanti kanalizacijos grioviu, nes tuo laiku miesto siena jau buvo apgriuvusi ir turėjo daug angų, o pats miestas jau buvo peržengęs savo sieną. Taigi, sumenkęs ir nešvarus Vingrio upelis vėl atsidūrė mieste ir tetiko tik kanalizacijai. XVI a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Vingris ėmė prarasti net savo vardą pradėtas vadinti Kačerga. Vėliau senasis upelio vardas visai buvo pamirštas ir įsigalėjo naujasis slaviškos kilmės vardas Kačerga.
Tad senasis Vingrio upelis XIX a. jau tik Kačergos upelis, vis dažniau vadinamas kanalu.
III. Kanalizacijos tinklas XIX a.
1. Bendra miesto kanalizacijos apžvalga
Reikia pastebėti, kad nustatyti buvusių kanalų trasas sunku, nes kanalai buvo gana nepastovūs. Taip leidžia spręsti XIX a. dokumentai. Mat kanalai būdavo mediniai arba mūriniai. Mūriniai galėdavo išsilaikyti ilgiau, o mediniai greit supūdavo. Suiručių metu neprižiūrimi kanalai sunykdavo, užvirsdavo arba visai būdavo pamirštami. Dėl įvairių priežasčių kanalų kryptis keisdavosi, todėl kartais sunku nuspręsti, apie kurį kanalą kalbama.XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje miesto kanalizacija buvo labai apleista. Apskritai buvo apleistas visas miesto tvarkymas arba, kaip dabar vadinama, gerbūvis. Tai patvirtina to meto dokumentai ir amžininkų atsiminimai. Ypač daug žinių teikia buvusio Vilniaus universiteto profesoriaus mediko J. Franko atsiminimai. Juose gana visapusiškai pavaizduotas XIX a. pradžios Vilnius ir jo viešasis gyvenimas. Vakariečiui autoriui jis atrodė kaip nykus, nešvarus ir netvarkingas provincijos miestas. Nemaža negrįstų gatvių, jose purvas, mėšlo kalnai, kiaulės... Bet autorius pabrėžia ir valdžios pastangas sutvarkyti miestą. Truputį žinių apie miesto sanitariją ir kanalizaciją randame Vilniaus medicinos draugijos devyniasdešimtmečio proga išėjusiame leidinyje, kur daugiau pažymimi šios draugijos nuopelnai miestui.
Apie XIX a. kanalizaciją turime keletą statistinio pobūdžio aprašėlių.
Iš M. Balinskio miesto statistinio aprašo paaiškėja, kad 1835 m. mieste buvo trys didesni ir du mažesni kanalai. Pirmasis, svarbiausias ir ilgiausias kanalas prasidėjo žydų bendruomenės namų teritorijoje, prie namo Nr. 248 (neišliko). Iki namo Nr. 429 (dab. Garelio g. Nr. 15) kanalas buvo medinis ir ėjo Stiklių gatve. Toliau dab. Universiteto gatve ėjo iki namo Nr. 648 (namo nebėra, dabar stovi laikraščių kioskas Gedimino prospekto pradžioje prieš Katedrą). Dalis šio kanalo buvo mūrinė, o dalis medinė. 1826 m. jis buvo atnaujintas. Nuo namo Nr. 648 ėjo tiesiai į Nerį. Visas tas kanalas ėjo senojo 'jėzuitų-žydų kanalo trasa, kitaip sakant, tai buvo tas pats kanalas. Antras kanalas vadinosi Rūmų ir ėjo iš generalgubernatoriaus rūmų ir prie namo Nr. 178 (dabar Tallat-Kelpšos g. Nr. 4) susijungė su pirmuoju. Sis kanalas buvo išvestas taip pat 1826 m. Trečiasis kanalas ėjo nuo namo Nr. 169 (dabar Pilies J. Janonio g. kampinis namas Nr. 1/2). Matyt, tai buvo senojo kapitulos kanalo dalis. Be to, buvo dar du mažesni kanalai: vienas iš Savičiaus gatvės dvasinės seminarijos rūmų į Vilnią, kitas iš Ignoto kareivinių (dabar Totorių S. Žuko g. Nr. 25/3) j Kačergą. Dar vienas kanalas, nutiestas 1817 m., ėjo nuo Pilies g. pradžios.
XIX a. pabaigoje mieste veikė aštuoni kanalai. Visi jie buvo miesto vakarinėje dalyje ir suėjo į Nerį. Rytinėje miesto dalyje kanalų nebuvo, nes ši dalis turėjo natūralią kanalizaciją: lietaus vanduo laisvai nutekėdavo žemyn.
XIX a. pradžios miesto dokumentuose dažnai minimi kanalai, jų taisymas ir kt. Viename dokumente kalbama apie kanalą iš Ignoto kareivinių. Sis kareivinių požeminis medinis kanalas buvo išvestas iš didelės kloakos. Jo ilgis buvo 60 sieksnių, o plotis uolektis. Kanalas ėjo į griovį Odminių gatvėje. Archyvinėje 18261833 m. byloje kalbama apie vieno didžiausių miesto kanalų statybą. Tai senasis jėzuitų-žydų kanalas, kuris, kaip matėme, XIX a. pradžioje buvo apleistas ir kai kur virtęs paprastu grioviu. Rūpintis statyba buvo pavesta gubernijos architektui Gaurilovui ir žydų bendruomenės seniūnams. Išlaidas turėjo padengti tie, kurie naudojasi tuo kanalu. Buvo numatyta atstatyti kanalo dalį tarp namų (dab. Dominikonų g. Nr. 15/1 ir Tallat-Kelpšos g. Nr. 4). Iš sąmatos matosi, kad tos kanalo dalies ilgis buvo 83 sieksniai. Kanalo plotis 2 aršinos, aukštis 2 ir 3/4 aršinos. Kanalas medinis, o toliau mūrinis. Šioje trasoje turi būti įtaisytos dvi medinės dėžės su geležinėmis grotomis", vadinasi, priežiūros šuliniai. Atrodo, kad statybos projektas buvo pakeistas, nes vėlesnėje sąmatoje minima dalis požeminio mūrinio kanalo. Raporte civiliniam gubernatoriui architektas praneša, kad kanalas statomas blogai: prastai dedami pamatai.
Yra įdomus su kanalo statyba ir apskritai kanalizacija susijęs dokumentas 1832 m. Juzefos Mejerovos skundas carui. Si didelio namo (dab. Garelio gatvėje) savininkė skundėsi, kad anksčiau visas kanalas buvęs uždengtas, todėl nedvokęs, o pastačius generalgubernatoriaus rūmus, buvo padaryta daug kanalo angų, uždengtų tik grotomis, todėl dabar dvokimas nuodijąs orą.
Iš 1832 m. kanalo Universiteto gatvėje remonto dokumentų matosi, kad kanalo matmenys yra kitokie negu buvo 1826 m.: plotis 1,5 aršinos, aukštis 2 aršinos, ilgis 90 sieksnių. Vadinasi, 1832 m. kanalas buvo daromas siauresnis ir žemesnis, tik keliolika metrų ilgesnis. 1826 m. kartu su Universiteto gatvės kanalu, kuris istoriografijoje vadinamas pirmuoju (I) arba Jasinskio kanalu, buvo įrengtas ir kanalas iš generalgubernatoriaus rūmų, vadinamas Rūmų kanalu. Jis ėjo iš rūmų per aikštę tiesiai į pirmąjį kanalą.
Tokie yra žinomi svarbesni kanalai XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Amžiaus viduryje atsiranda nauji kanalai, o antrojoje pusėje kanalizacijos tinklas gerokai padidėja. Tuo laiku jau pradedami tiesti kanalai ir buvusiuose priemiesčiuose. Mieste vis daugiau ima rastis valstybinių įstaigų, vienaip ar kitaip suinteresuotų miesto gerbūviu ir kanalizacija. Carinė policija, prižiūrėdama bendrą tvarką mieste, savo raportuose nuolat pranešinėja apie būtinumą valyti ir taisyti kanalus, apie kanalų įgriuvimą, gatvių grindinio iširimą, atsiradusias balas, purvyną, dvokimą ir pan. Tad atsiranda daugiau dokumentų, parodančių to meto miesto kanalizacijos būklę.
Kadangi visi kanalai, ypač mediniai, dažnai sugesdavo, supūdavo, tai mieste nuolat reikėdavo ką nors remontuoti. Sugedę kanalai sugadindavo gatves ir pridarydavo nemalonumų. Remontuoti kanalus būdavo sunku ypač dėl to, kad trūko pinigų. Nors XIX a. miesto valdžia vis labiau kanalizacijos tvarkymą paima į savo rankas ir stengiasi organizuoti kanalų taisymą, tačiau pinigus turi sudėti tie miestiečiai ir įstaigos, kurie naudojasi kanalais. Praktiškai tai padaryti būdavo gana sunku, nes iki pat XIX a. pabaigos dar nebuvo nusistovėjusi aiški ir griežta kanalų priežiūros tvarka ir nebuvo imamas mokestis už naudojimąsi kanalais. Tad dėl reikalingų lėšų dažnai kildavo ginčai, susirašinėjimas tęsdavosi metų metais. Skundai nukeliaudavo į ministerijas, senatą ir pas patį carą. Kartais reikalą išspręsdavo tik teismai.
XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje dažniausiai susiduriame su senųjų kanalų taisymu.
Iš vieno XIX a. pabaigos dokumento paaiškėja, kad pirmasis kanalas nuo Rūmų g. pradžios iki generalgubernatoriaus rūmų vartų yra mūrinis, o dugnas išklotas lentomis. Jo plotis 0,5, o aukštis 0,7 sieksnio. Siūloma dugną iškloti plytomis eglute". Kanalo pradžioje buvo du mediniai įėjimai į kanalą, kuriuos reikia pakeisti mūriniais. Nuo rūmų vartų iki Skapo (Tallat-Kelpšos) gatvės kanalas medinis (89 sieksniai). Plotis 0,4, aukštis 0,4 sieksnio. Nuo Skapo gatvės galo eina mūrinis kanalas Žagelio sodu, Katedros aikšte iki Kačergos kanalo. Plotis 0,3, aukštis 0,3 sieksnio. Šioje vietoje kanalas žymiai susiaurėja. Nuo Kačergos įtekėjimo iki netoli pilies buvusio skvero, kuris rusiškai buvo vadinamas Teliatnik" mūrinis kanalas (0,45x0,5 sieksnio). Toliau po skveru iki Neries ir po tiltu per Vilnią mūrinis kanalas (0,5X0,75 sieksnio). Visas kanalas turi būti mūrinis, kiaušinio formos (0,5x0,5 sieksnio). Nuo Kačergos iki skvero išmūryti kanalą 0,6x0,9 sieksnio. Naujojo kanalo projektą sudarė miesto inž. F. Jasinskis. Buvo manoma, kad kanalas įeis į būsimosios miesto kanalizacijos tinklą. Visi darbai kainuos 22 762 rublius. Pagrindinis įėjimas į kanalą bus Žydų (Stiklių) ir Dominikonų gatvių kampe. Prie kanalo leidžiama prijungti metalinius 8 diuimų tik vandeniui nutekėti skirtus observatorijos ir gimnazijos (dab. Universiteto ansamblyje) vamzdžius. Matyt, 1883 m. darbai jau buvo pradėti. Gimnazijos direktorius paprašė nutraukti darbus, kol mokiniai bus paleisti atostogų, nes kilo baisus dvokimas ir jie ėmė sirgti vidurių šiltine, o viena mokinė numirė. Sanitarinė komisija rekomendavo dezinfekuoti kanalo teritoriją: išvežti nešvarumų prisigėrusią žemę, patį kanalą dezinfekuoti karbolio rūgšties ir geležies kuporoso tirpalu. Tačiau valdžia nesirūpino vietovės dezinfekavimu ir nenutraukė darbų: mat artėjo caro vainikavimo iškilmės... Šioje byloje yra vietovės tarp generalgubernatoriaus rūmų ir katedros planelis, kuriame pirmą sykį pažymėta (tik penkiomis raidėmis) kanalo trasa, nors planelis sudarytas kitam reikalui.
Aukštieji caro statytiniai Lietuvoje karo arba generalgubernatoriai patys asmeniškai rūpindavosi savo rezidencija ir jos aplinka, todėl dažnai užtinkame jų tiesioginius nurodymus miesto ir ypač rezidencijos gerbūvio (kanalizacijos) reikalams. Jų nurodymus pataikūnai pavaldiniai besąlygiškai vykdė ir pinigų atsirasdavo ne tik šiems reikalams, bet ir neribotai prabangai. O kai kurios miesto dalys ir ypač varguomenės apgyventi priemiesčiai skendėjo purve ir tamsoje. Todėl aišku, kad miesto gerbūviui amžinai trūkdavo pinigų. Tačiau auganti ir stiprėjanti miesto buržuazija taip pat norėjo prabangos. Be to, reikėjo kanalizuoti ne tik jų gyvenamus namus, bet ir pramonės įmones, kad tobulėtų gamyba ir būtų didesnis pelnas. XIX a. antrosios pusės kanalizacijos tinklo augimas daugiausia susijęs su turtingesniųjų miestiečių poreikiais.
Be pirmojo kanalo XIX a. dar randama užuominų apie kitus senuosius kanalus. Pavyzdžiui, 1837 m. kilo reikalas tvarkyti senąjį Pilies gatvės kanalą. Pasirodo, kad tuo laiku vietoje senojo požeminio kanalo tebuvo tik atviras griovys nuo Radvilų Kardinalijos (neišliko) iki Katedros aikštės. Nors autoritetinga trijų žmonių komisija bandė nustatyti, kada ir kas kanalą iškasė, bet nustatyti nepavyko. Paaiškėjo tik, kad kanalas už miesto pinigus buvo remontuojamas 1826 ir 1836 m. Kadangi kanalas nusausina gatvę, tai ir toliau siūloma jį remontuoti miesto lėšomis.
Savą kanalizaciją yra turėjusi 1831 m. pastatyta Vilniaus citadelė (karinių įtvirtinimų teritorija), užėmusi miesto dalį aplink Pilies kalną, už Vilnios prie Antakalnio (Kosciuškos) gatvės ir kitoje Neries pusėje, kur dabar stovi pirmoji miesto elektrinė. Iš 1833 m. bylos sužinome, kad Antakalnio pusėje buvo įsakyta įrengti medinius požeminius kanalus vietovei nusausinti. Tie kanalai buvo nukreipti į Nerį. Žinoma, citadelės kanalizacija buvo vietinė ir su miesto kanalizacija, atrodo, nieko bendra neturėjo.
Kaip jau esame matę anksčiau, Katedros a. teritorija yra buvusi išraizgyta požeminiais kanalais, nes čia buvo žemiausia vieta, kur sueidavo beveik visi miesto kanalizuojami vandenys. Bet kaip tik todėl sunku nustatyti čia ėjusių kanalų tinklą. Iš ankstesnių dokumentų atrodo, kad pietinė Katedros aikštės puse ėjo kolektorinis miesto kanalas į Vilnią ar tik buvusį Karaliaus malūno kanalą. Apie kolektorinį kanalą kalbama 1857 m. dokumente, kuriame pasakyta, kad j tą kanalą sueina Pilies gatvės kanalas 22 sieksnių ilgio ir kanalas nuo Papilio būdelės" 16 sieksnių. To kolektorinio kanalo gylis 2, o plotis 1 sieksnis. Kalbama apie supuvusių medinių dalių pakeitimą.
1854 m. pasirodo pirmoji žinia apie Jurgio (Gedimino) prospekte buvusį mūrinį požeminį kanalą, kurį jau tada remontavo.
Iš 1858 m. apžvalginio pobūdžio dokumento paaiškėja, kad pirmasis miesto kanalas ėjo po Sulistrovskio sodu" (Janonio g. Nr. 4/2), kad reikia taisyti mūrinį Kačergos kanalą šv. Ignoto (Giedrio g.) skersgatvyje, mūrinį kanalą prieš Katedros aikštę ir Ozemblovskio namus.
1860 m. pabaigos raporte apie reikalingą miesto kanalizacijos remontą, be žinomų kanalų paminėtas požeminis kanalas prie įėjimo į Botanikos sodą. [domiausia tai, kad čia paminėtas iki tol nežinomas kanalas šv. Jono gatvėje. Pasakyta, kad toje gatvėje prie vaistinės (Nr. 441, dabar Universiteto šv. Jono g. Nr. 1/2), prieš Gucevičiaus (Stuokos-Gucevičiaus. Autorius. namus, neišliko) įlūžo medinio kanalo perdengimas. Vadinasi, tuo laiku šv. Jono gatvėje buvo kanalas, kuris, atrodo, buvo iškastas daug anksčiau.
Apie įvairias kanalizacijos bėdas kalbama 1871 m. byloje. Užsikimšus kanalams, vanduo išsiliedavo į gatves, žiemą jo sušaldavo kalnai. Dažnai nukentėdavo Katedros aikštė, kurią vanduo užliedavo. Dėl kanalų įlūžimo gatvių grindinyje atsirasdavo gilios duobės.
1871 m. iškilo reikalas sutvarkyti vadinamųjų Safjanikų teritoriją (Safjanikai tai buvusios Safjanikų (odadirbių) gatvės rajonas. Dabar Maironio ir Kūdrų gatvės sankryžos rajonas). Mat nugriovus miestui priklausiusį Vyskupo malūną, jo kanalas pasidarė nebereikalingas ir buvo nutarta jį užversti. Bet komisija nustatė, kad į kanalą subėga pamazgos iš dviejų viešųjų pirčių, iš vaikų namų (Subačiaus g. Nr. 20) skalbyklos ir iš namų, esančių prie kanalo, o tokių namų buvo bent dvidešimt. Be to, į kanalą subėga lietaus ir sniego vanduo nuo stataus kairiojo Vilnios kranto. Todėl buvo nutarta padaryti požeminį 180 sieksnių kanalą, kas 1015 sieksnių šulinius. Išlaidas turėjo padengti visi kanalu suinteresuoti asmenys. Malūno kanalas buvo užpiltas: dirbo kaliniai, o šiukšles ir žemes vertė vežti miestiečius. Buvo įrengtas medinis kanalizacijos kanalas.
Tiesioginė miesto valdžia miesto dūmą ir miesto valdyba daugiau ar mažiau rūpindavosi miesto reikalais ir būdavo tarpininkais tarp miestiečių ir aukštesnių carinių įstaigų gubernijos valdybos, ministerijų ir senato. Kaip miesto valdžia rūpinosi miesto švara ir tvarka, bent formaliai rodo jos potvarkiai ir nutarimai. Pavyzdžiui, 18851887 m. privalomų potvarkių sanitarijos reikalais rinkinyje, tarp kitko, sakoma, kad vamzdžiai kiemuose pamazgų išpylimui iš viršutinių aukštų turi būti tvarkingi, su grotomis viršuje. Grioveliai tarp gatvių ir šaligatvių ir kiemuose turi būti švarūs. Vasarą gatves reikia tris kartus per dieną palaistyti švariu vandeniu, o ne iš griovelių. Reikalaujama sutvarkyti šiukšlių dėžes, išvietes ir kt. Iš daugelio dokumentų paaiškėja bendra naudojimosi kanalizacija taisyklė: kanalizaciją turinčio namo gyventojams draudžiama į kanalą leisti nešvarumus (fekalijas), nuodingas medžiagas ir pan. Jeigu šio reikalavimo nesilaikoma, tai miesto valdžios nurodymu vandentiekio ir kanalizacijos prižiūrėtojas užkala to namo kanalo angą. Dėl šio reikalavimo nesilaikymo tarp miesto valdžios ir miestiečių bendruomenių dažnai kildavo dideli ginčai. Kartais iš jų sužinome daug įdomių miesto požeminių tinklų istorijos dalykų. Pavyzdžiui, viename dokumente sakoma, kad Vilniuje nuo neatmenamų laikų veikia kanalai, kurie miesto orą darą ypač gerą". Tuo Vilnius ir pasižymintis.
Per du paskutinius XIX a. dešimtmečius miesto kanalizacijos tinklas gerokai išaugo. Kanalai jau buvo bent keliolikoje senamiesčio ir priemiesčių gatvių. 1888 m. minimi kanalai Bokšto, Pylimo, Kopanicos (Aukštaičių), Odminių gatvėse, prie Žaliojo tilto ir kitur. Toliau minimi kanalai Antakalnio gatvėje, dabartinėje K. Požėlos, Tilto, Vilijos (Vilniaus), Pirties, Kūdrų, šv. Stepono (K. Būgos) gatvėse ir kitur. Tuo laiku savo namus kanalizuoja miestiečiai grafai Tiškevičiai (K. Požėlos, Antakalnio g.), M. Agrestas (Tilto g.), G. Lenskis (Vilniaus g.), S. Rževulskis (Antakalnio g.), E. Haušteinas (Kūdrų g.), J. Parčevskis (K. Požėlos g.), M. Bagdanovas (Universiteto g.) ir kiti, taip pat kai kurios įstaigos ir gamyklos, pvz., Šopeno alaus gamykla (Pakalnės g.).
Už naudojimąsi kanalizacija leidimą prisijungti prie miesto kanalų imamas mokestis, priklausomai nuo namo dydžio, gyventojų skaičiaus ir pan. Už metus mokesčio dydis įvairus: nuo kelių iki keliasdešimt rublių. Leidimą tiesti kanalus gatvėmis duoda miesto valdžia. Namų savininkai viską vykdo savo lėšomis. Kai tik einąs gatve kanalas būna įrengtas, jis tuoj pat pereina miesto žinion, nes XIX a. pabaigoje ir pačios gatvės, be abejonės, laikomos miesto nuosavybe. Kanalizacijos reikalus tvarko ir ją projektuoja miesto inžinierius. Naudojami įvairaus diametro metaliniai, keraminiai, cementiniai ir kitokie kanalizacijos vamzdžiai.
2. Kačergos kanalas
Senasis Vingrio upelis kanalizacijos kanalu tapo dar iki XIX amžiaus pradžios. Tada jis ėmė prarasti ir savo senąjį vardą.Kada ir kodėl upelį imta slėpti po žeme, rašytinių žinių nerasta, tad atsakymo reikia ieškoti kitur.
XVIII a. detaliuose ir gana tiksliuose Vilniaus miesto planuose visas Kačergos upelis vaizduojamas atviras. Tai ypač aiškiai matosi 1793 m. (F. Chomentovskio) plane. Ir 1798 m. plane dar matosi atvira visa upelio vaga. Maždaug to paties laikotarpio Vilniaus plane, sudarytame gubernijos matininko M. Markovičiaus, taip pat parodytas griovys ar upelio vaga. 1802 m. vadinamo šv. Stepono priemiesčio (dab. Raugyklos g. rajonas) planelyje Kačergos pradžia irgi dar atvira. Pirmasis planas, kuriame nėra upelio pradžios, 1808 m. planas. Nėra abejonės, kad šiame, visais atžvilgiais labai vertingame ir patikimame plane, upelio pradžia neparodyta neatsitiktinai ar dėl klaidos: nuo Vingrių šaltinių iki Trakų gatvės upelis jau buvo uždengtas. Vadinasi, galima daryti išvadą, jog upelis pradėtas dengti 18021808 m.
Kodėl pradėta upelį dengti? Paprastai kanalizacijos grioviai apdengiami tam, kad jie nedvoktų. Taip buvo padaryta ir su Kačergos upeliu. Tačiau tai buvo jau vėliau. Reikia pastebėti, kad per visą XIX a. daug kartų buvo planuojama apdengti upelį, artimesnių namų gyventojai nuolat skųsdavosi dvokimu ir kitais nepatogumais. Bet upelį-kanalą apdengė ne iš karto. Tačiau Kačerga pradėta dengti dėl kitų priežasčių. Kaip rodo 1808 m. planas, upelis apdengtas nuo pat savo ištakų Vingrių šaltinių iki Trakų gatvės. Jis apdengtas ir skersgatvyje, kuris plane pavadintas Nešvariuoju (Zaulek Brudny) dabar bevardis skersgatvėlis prie pirties Nr. 4. Kodėl upelį apdengė tik iki Trakų gatvės, nežinome.
Pažiūrėkime į šioje miesto dalyje istoriškai susiklosčiusią situaciją XIX a. pradžioje. Trys miesto gynybinės sienos egzistavimo šimtmečiai miesto plano struktūroje paliko žymių pėdsakų. Tie pėdsakai ypač ryškūs vakarinėje miesto dalyje. XIX a. pradžioje nuo pat Aušros vartų į vakarų pusę pro Rūdninkų ir Trakų vartus ir toliau žemyn į Neries pusę jau ėjo susiformavusi gatvė. Už miesto sienos, griovio ir pylimo tuščias tarpas ilgainiui pavirto Pylimo gatve. Šios gatvės formavimąsi patvirtina / Getkanto ir Fiurstenhofo Vilniaus, taip pat vėlesni planai. Tad XIX a. pradžioje, nugriovus sieną, užpylus griovį ir nukasus pylimą, iki tolei buvusi priemiesčio gatvė tapo miesto gatve. Gynybinių įtvirtinimų likvidavimas davė gatvei daugiau erdvės ir ją įteisino kaip miesto gatvę. Tačiau ne visur galima buvo užpilti griovį, kuriuo nuo seno tekėjo Vingris-Kačerga. Reikėjo palikti, kad ir toliau vandens perteklius, nepanaudotas vandentiekiu, galėtų nutekėti žemyn. Vadinasi, reikėjo išsaugoti ir gatvę, ir upelį. Štai tada ir gimė mintis upelį apdengti. Kadangi, ardant sieną ir vartus, atsirado statybinių medžiagų, tai padaryti požeminį kanalą buvo daug lengviau. Nuo Trakų gatvės upelio vaga ėjo kvartalo viduriu ir su gatve nebesutapo, ir toliau dengti upelį nebuvo reikalo.
XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais žinių apie Kačergą nėra, nors žinome, kad į jos žemupį suplaukdavo miesto nešvarumai ir į jį buvo įvestas Ignoto kareivinių kanalas. Apie Kačergą, kaip nešvarumų suėmėją, jau daug kalbama ketvirtajame dešimtmetyje. Kai 1832 metais buvo taisomas pirmasis miesto kanalas, kilo didelis ginčas, kas turi padengti išlaidas. Ginčas įgavo principinę reikšmę: kiek miesto gyventojai turi mokėti už naudojimąsi miesto kanalais. Iš ginčo paaiškėja, kad vienas svarbiausių miesto kanalų yra Kačergos kanalas. 1834 m. prie Kačergos buvo 56 namai. Kanalu naudojosi kalvinų bendruomenė (dabartinio kino teatro Kronika" teritorija), Ignoto kareivinės, miesto pašto rūmai, universitetas, generalgubernatoriaus rūmai ir kt. Mokestį buvo planuojama nustatyti pagal namų vertę, ir namai suskirstyti į tris klases. Pirmos klasės namų savininkai per metus turi mokėti po 39 sidabrinius rublius, antros klasės po 15 rublių ir trečios klasės po 7 rublius. Žydų bendruomenė per metus turi mokėti 395 rublius. Kilo nepasitenkinimas. Neturtingieji gyventojai ėmė skųstis, kodėl už naudojimąsi kanalais nemoka dominikonų, Davainos, Tiškevičiaus ir kitos pirtys. Tada miesto valdžia prie pirmos klasės namų dar prijungė dominikonų ir šv. Kotrynos bažnyčios vienuolynus ir Inčikovos namą (posesijos Nr. 387, dab. Trakų g. Nr. 2), prie kurio prasidėjo atviroji Kačergos dalis.
XIX a. pirmojoje pusėje Kačergos upelis jau buvo pavirtęs dvokiančiu, netvarkingu ir miesto vaizdą gadinančiu grioviu ir miestui darė gėdą. Be to, buvo nustatyta, kad upelis, tekėdamas Ignoto kareivinių pasieniu, plauna gruntą ir dėl to pakrypo jų siena. Dėl šių priežasčių Kačergos dalį prie kareivinių, specialiai komisijai 1835 m. pasiūlius, buvo nutarta apdengti. Vilniaus gubernijos architektas K. Gregotovičius sudarė požeminio mūrinio ir medinio kanalo projektus, o apskrities matininkas K. Levickis sudarė teritorijos, kur teka Kačerga, projektą. Pagal sąmatą turėjo būti išmūryta 40 sieksnių mūrinio kanalo ir 40 sieksnių padaryta medinio kanalo. Kaip šis projektas buvo įgyvendintas, žinių nėra. Atrodo, kad Kačerga greit dar nebuvo apdengta, nes, be kita ko, šiam projektui realizuoti pagal sąmatą reikėjo arti penkių tūkstančių rublių.
18361837 m. archyviniuose dokumentuose yra vertingų žinių apie kanalizacijos istoriją. Sakoma, kad Kačergos netvarkingumas bjauroja geriausią miesto dalį. Dokumente minimas, atrodo, naujas upelio sutvarkymo projektas. Nuo šv. Ignoto gatvės iki Odminių skersgatvio požeminis vamzdis turįs būti mūrinis, nes čia reikia supilti daugiau žemių, o toliau iki kanalo Katedros aikštėje, į kurį įteka Kačerga, galįs būti ir medinis kanalas. Paaiškėja, kad tuo laiku Katedros aikšte ėjo daug kanalų. Lyginant aikštę, dalis kanalų buvo atremontuota, o dalis visai užpilta. Atrodo, kad kanalų trasos buvo matomos iš pakilimų žemės paviršiuje.
18441845 m. buvo ruošiamasi uždengti dalį Kačergos už Trakų vartų prie Inčikovos namų. Komisija, apžiūrėjusi vietovę, tarp kitko, nustatė, kad didėdamas ir platėdamas upelis gali pakenkti naujai pastatytai policijos būdelei". Planuojamo mūrinio kanalo ilgis 10,5 sieksnio, plotis 1/4 aršinos, aukštis 1 ir 3/4 aršinos. Statybos rangovams buvo paskelbtos varžytinės. 1846 metų gegužyje kanalas jau buvo įrengtas: upelio vaga iškastas griovys, išmūryti pamatai ir dviejų plytų storio skliautai. Plytoms surišti naudotos kalkės ir cementas. Po to vietovė buvo išlyginta ir apsodinta topoliais. XIX a. antrojoje pusėje Kačerga aplinkinių gyventojų buvo laikoma kanalizacijos grioviu ir jau buvo nusistovėjusi tvarka atvirąją jos dalį kartkartėmis išvalyti. Valydavo aplinkinių namų savininkai (kiekvienas savo ruožą).
Būdavo taip, kad savininkas, kurio sklypu teka Kačerga, panorėdavo tą dvokiantį griovį likviduoti ir pasiūlydavo miestui pats savo lėšomis griovį uždengti. Pavyzdžiui, 1879 m. Mozelis paprašė miesto valdžią leidimo apdengti 10 sieksnių griovio. Jis pasižadėjo išmūryti 2,5 aršinos pločio ir tokio pat gylio požeminį kanalą ir pats jį valyti. Toje vietoje ant kanalo jis norėjo pasistatyti savo mūrinį trijų aukštų namą. Priešais esančios posesijos savininkas pasipriešino. Iš kilusio ginčo valdžia nutarė pasipelnyti: kadangi Kačergos vaga buvo laikoma miesto nuosavybe, tai valdžia minimą vagos ruožą nutarė kaip galima brangiau parduoti. Varžytines laimėjo Mozelis. Taigi maždaug dabartinis namas Liejyklos g. Nr. 26/8 stovi ant Mozelio uždengtos Kačergos dalies.
Apskritai per visą XIX amžių daug sykių buvo dengiamos įvairaus ilgio Kačergos atkarpos, todėl tiksliai nustatyti, kada kuri dalis apdengta, neįmanoma. Iš 1879 metų užuominos aišku, kad toje vietoje, kur ji kerta Vilijos (dab. Vilniaus) gatvę, jau anksčiau buvo apdengta. Atrodo, dalis Kačergos turėjo būti apdengta ir prie Ignoto kareivinių, nes 1863 m. metalinių vandentiekio vamzdžių vedimo į kareivines projekte vaizduojama, kad vamzdžiai bus vedami skersai per mūrinį Kačergos kanalą. Gali būti ir taip, jog projekte parodytas skliautas buvo išmūrytas siaurame ruože tik ten, kur ėjo vamzdžiai. Bet iš 1880 metų dokumento sužinome, jog prie dabartinio kino teatro Kronika" ji dar buvo atvira. Vadinasi, dengiama buvo ne nuosekliai nuo aukštupio į žemupį, o atskirais tarpais, bet kurioje vietoje.
Nepaisant to, kad Kačerga atskirais ruožais buvo dengiama ilgą laiką, iki XIX a. pabaigos didelė dalis jos žemupio dar buvo neapdengta. Tad sruvo bjauri, dvokianti kloaka, ant kurios krantų stovėjo miestiečių išvietės. Jas buvo nutarta nugriauti tik apie 1882 m. Į valdžios įstaigas plūdo skundai ir prašymai sutvarkyti Kačerga. Sanitarinė komisija nuolat sudarinėjo aktus apie antihigieninę Kačergos aplinką. Savo raportais valdžiai nedavė ramybės ir policija. Tačiau reikalas iš vietos nejudėjo: paprastam 200300 metrų kanalui įrangti miestas neturėjo pinigų... Susirašinėjimas dėl paskutinio ir berods galutinio Kačergos apdengimo truko 12 metų. Apie 1880 m. buvo sudarytas mūrinio Kačergos kanalo projektas su detaliais vietovės planais. Tik nežinia, ar tai buvo paskutinis projektas, nes minėtoji dvylikos metų archyvinė byla rodo, kad darbas tęsėsi iki pat XIX amžiaus pabaigos. Apie 1885 m. dar buvo galvojama padaryti laikiną medinį kanalą, bet, matyt, priimta ilgalaikio mūrinio kanalo idėja, kuriai įgyvendinti miesto valdyba iš gubernijos prašė 16 000 rublių. Viename dokumente Kačerga taip apibudinama: ji prasideda Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje, teka 400 sieksnių uždara ir toliau atvira, [teka į Antakalnio kanalą Katedros aikštėje. 271 sieksnį teka kiemais, o 130 sieksnių gatvėmis. Anksčiau Kačerga tekėjusi iš Vingrių šaltinių tvenkinių ir buvusi labai vandeninga. Kai kas Kačergą siūlė nukreipti tik gatvėmis.
Pagaliau XIX a. pabaigoje Kačergos problema išspręsta ji buvo galutinai sutvarkyta ir apdengta. Tokiu būdu vandeningasis Vingrio upelis, vėliau pasienio griovys, o dar vėliau kanalizacijos griovys Kačerga visiems laikams buvo paslėptas nuo miesto akių. Dabar tik istorikai ir miesto požeminių trasų specialistai težino, kad po Vilniaus senamiesčio gatvėmis yra apdengta buvusio Vingrio upelio vaga.
3. Botanikos sodo (Sereikiškių) kanalai
Pačioje XIX a. pradžioje buvusio Jaunimo sodo teritorijoje Sereikiškėse buvo įkurtas universiteto Botanikos sodas, kuris gyvavo keturiasdešimt metų. Per visą XIX a. sodo rajonas dokumentuose vadinamas Botanikos sodu: nors sodo jau nebebuvo, bet vietovardis išliko. Botanikos sodo viduriu ėjo Vilnios kilpa, kuri antroje amžiaus pusėje buvo užpilta. Pietinėje pusėje sodas siejosi su buvusiu Bernardinų sodu, vėliau pavadintu Miesto sodu. Kai Vilnios kilpa kanalas buvo užpiltas ir upės vaga ištiesinta, aiškesnės ribos tarp šių sodų nebeliko. Siaurės pusėje Botanikos sodas ribojosi su karinių įtvirtinimų teritorija. Sodo plotas buvo ir dalis dešiniojo Vilnios kranto. XIX amžiaus viduryje Botanikos sodas priklausė generalgubernatoriaus rūmams. Vėliau visa sodo teritorija buvo perduota miestui.Buvusio Botanikos sodo teritorijos istorija yra susijusi su miesto kanalizacijos istorija. Čia iš seno į Vilnią ir buvusią jos kilpą Karaliaus malūno kanalą sueidavo miesto nutekamieji vandenys. Be to, pats malūno kanalas būdavo panaudojamas kanalizacijai. Deja, ankstesnių istorinių žinių apie šios vietovės kanalizacijos kanalus nėra, jų išliko tik iš XIX a. antrosios pusės, nors ir tos labai fragmentiškos. Šios vietos kanalizacijos istorijos tyrinėjimą ypač apsunkina ta aplinkybė, kad šiuo laikotarpiu minima teritorija topografiniu atžvilgiu labai keitėsi: buvo užpiltas malūno kanalas, ištiesinta Vilnios vaga, keitėsi artimosios gatvės, buvo tvarkomi žalieji plotai ir t. t. Dėl to čia buvusio kanalizacijos tinklo nustatyti neįmanoma. Nors turimas žinias sunku identifikuoti, bet jos kai kuriais atvejais papildo miesto kanalizacijos istoriją.
Viename 1860 m. policijos raporte pasakyta, kad prie įėjimo į Botanikos sodą atsirado didžiulė duobė, nes įgriuvo požeminis miesto vamzdis (kanalas). Bet iš dokumento neaišku, kur tuo laiku buvo įėjimas į sodą, tad minimo kanalo vietą nurodyti neįmanoma.
Kai 1870 m. buvo nugriautas Karaliaus malūnas, nebereikalingas pasidarė ir jo kanalas. Generalgubernatoriaus įsakymu buvo planuojama užpilti kanalą ir sutvarkyti visą teritoriją. Pertvarkymo projektą sudarė gubernijos architektas N. Ciaginas, kuris siūlė sujungti Botanikos ir Bernardinų sodus ir skverą prie Katedros į vieną sodą. N. Ciagino projekte minimas miesto mūrinis kanalas (150 sieksnių) įvestas į malūno kanalą, ir jį reikia perstatyti. Nors neaišku, apie kurį kanalą kalbama ir ar jis buvo perstatytas, bet greičiausiai tai buvo anksčiau minėtas kolektorinis kanalas Pilies gatvės gale. 1876 m. malūno kanalas dar buvo neužpiltas ir pavirtęs dvokiančiu kanalizacijos grioviu. Botanikos sodo šiaurinėje dalyje buvo karinių įtvirtinimų griovys, kuriuo tekėjo nešvarumai iš miesto kanalo.
1878 m. dokumente kalbama apie požeminio kanalo iš Jekaterinos kareivinių (dabar Dailės instituto rūmai) statybą. Sis kanalas turėjo būti išvestas į Vilnią prie užpilamo kanalo", vadinasi, malūno kanalo, nors neaišku, prie kurios jo dalies pietinės ar šiaurinės.
1877 m. miesto dūmos nutarime rašoma apie kanalo Botanikos sode užpylimą. Kanalas anksčiau naudotas kanalizacijai, o dabar jame maža vandens, tad nešvarumai nenuteka, labai dvokia ir dėl to serga Jekaterinos kareivinių kareiviai ir arkliai. Sode buvo galvojama įrengti požeminį kanalą. 1878 m. jis buvo įrengtas. 1892 m. 36 sieksniai šio kanalo jau nebeturėjo apdengimo, sienos buvo iškrypusios, kanalas užneštas purvu. Kanalas ėjo kaire Botanikos sodo puse". Be to, sode buvo daug duobių, pilnų nešvaraus vandens, atitekančio kanalais iš Jekaterinos kareivinių ir Botanikos gatvės.
Taigi iki pat XIX a. pabaigos dabartinio Jaunimo sodo teritorija, nors ir buvo miestiečių poilsio vieta, švara ir tvarka nepasižymėjo, nes, kaip atrodo, čia atvirais grioviais baigėsi bent keli miesto kanalai.
Be minėtų kanalų XIX a. pabaigoje, jau veikė ir kiti mažiau žinomi kanalai. Vienas iš ilgesnių ėjo Pylimo gatve iki Kačergos. Tai buvo 1877 m. nutiestas medinis kanalas iš geležinkelio dirbtuvių (prie geležinkelio stoties). 1899 m. šis, jau suiręs kanalas buvo pakeistas keraminiais vamzdžiais. Nuo geležinkelio dirbtuvių jis ėjo šv. Stepono (K. Būgos) gatve, o toliau Pylimo gatve. Po ilgų miesto ir geležinkelio valdybų ginčų kanalas buvo atnaujintas ir prie jo prisijungė žydų ligoninė (Ligoninės g.) ir miesto galvos gen. P. Bertholdto namai (Pylimo g. Nr. 21).
IV. Miesto kanalizacija XX a. pradžioje
XX a. pradžioje dar buvo eksploatuojamas senosios miesto kanalizacijos tinklas. 1912 m. pradėta tiesti naujosios kanalizacijos sistema, kuri buvo įrengiama daugelį metų. Žinoma, kanalizuoti miestą trukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Tačiau miesto gyventojams nesibaigiantys darbai išraustos gatvės, purvas, kalnai žemių, siauručiai perėjimai per kanalus taip įkyrėjo, kad miestiečių nepasitenkinimas net buvo išreikštas specialiu leidiniu karikatūrų rinkiniu Vilnius kanalizacijos tiesimo metu".Galima laikyti, kad pirmieji du amžiaus dešimtmečiai praktiškai dar priklauso senosios miesto kanalizacijos periodui.
XX a. pradžioje miesto kanalizacijai būdingas bruožas: vis daugiau atskirų namų prijungiama prie miesto kanalų ir kanalizacijos tinklo miesto pakraščiuose. 19001906 m. kanalizuojama Pšezdeckių akių ligoninė Naujamiestyje, naujai statoma Adomo Rimšos ligoninė Purvinojoje (PirtiesRadvilų) gatvėje, namai Šnipiškėse, Lukiškėse ir kitur. Nors kanalizacija miestui buvo seniai įprastas dalykas, bet atskiriems namams ir jų savininkams tai buvo nelengvai įgyvendinama naujovė.
Asenizatorius-kloakininkas istoriniuose šaltiniuose pirmą sykį paminėtas XIX a. pradžioje. Tada jų mieste tebuvo tik keletas. Po šimto metų asenizatorių skaičius labai padidėjo. Iš miesto dūmos posėdžių protokolų, vadinamųjų žurnalų, sužinome, kad 1903 m. Vilniuje buvo apie 200 000 gyventojų, o asenizatorių 120. Asenizatoriai nesuspėdavo asenizuoti miestą. Be to, jie buvo dideli brangininkai. Norėdama išspręsti asenizacijos problemą, miesto valdžia nutarė sudaryti miestui pavaldžią asenizacijos gurguolę ir 1904 m. paskelbė varžytines gurguolei įrengti, kurias laimėjo inžinierius P. Vileišis. Jo fabrikas pagamino 200 metalinių statinių po 60 kibirų, 4 pneumatinius siurblius su krosnele amoniako dujoms sudeginti ir kt. Buvo nupirkta keliasdešimt arklių. 1904 m. vasarą asenizacijos gurguolė pradėjo veikti. Iš pradžių ji buvo įsikūrusi Rasų rajone, o vėliau persikėlė į Kuprioniškes. Kanalizacijos tinklas ypač greitai plėtėsi 1909 m. Pagal tų metų balandžio mėnesio duomenis, mieste buvo kanalizuotos 36 gatvės. Iš viso į kanalizacijos tinklą buvo įjungti 96 namai. Rugsėjo mėnesį jau buvo kanalizuota 110, o lapkričio mėnesį jau 210 namų. Už naudojimąsi miesto kanalais namų savininkai per metus mokėdavo po 1020 rublių, nors didelė dalis savininkų mokėdavo po 100 rublių ir daugiau.
XX a. pradžioje kanalizacijos problema atsirado ir Žvėryno rajone, kuris, 1907 m. pastačius tiltą per Nerį, pradėjo sparčiai plėstis. Žvėryno gyventojai prašė nors atvirais grioviais kanalizuoti jų rajoną, bent pagrindines Gedimino pr., Saltoniškių ir kt. gatves. 1900 m. turtuolis Martinsonas miestui Žvėryne padovanojo 10 dešimtinių žemės. Sklypo kaina buvo apie 360 000 rublių. Ta proga miesto valdžia iškilmingai pasižadėjo sutvarkyti Žvėryno priemiestį, bet per dešimt metų nieko nepadarė, todėl 1910 m. gyventojai priminė valdžios pažadus ir paprašė pasirūpinti gerbūviu, nes Žvėrynas esąs neišbrendamas purvas" ir skęsta tamsoje, o apšvietimas žibalinėmis lempomis, kaip rašė policmeisteris, esąs labai prastas.
1915 m. mieste jau buvo kanalizuotos 55 gatvės. Ypač daug namų buvo kanalizuota Kalvarijų gatvėje, Jurgio (Gedimino) prospekte, Krantinėje ir dar kai kuriose gatvėse. Karo metu kanalizavimo darbai beveik nutrūko.
Vilniaus miesto primityviosios (atvirų griovių) kanalizacijos pradžia reikia laikyti XVI a. pirmąją pusę, nes iš to laiko jau turime žinių apie nusausinimo kanalizacijos griovių kasimą mieste. Kanalizacijos tikrąja šio žodžio prasme (požeminių, uždarų kanalų) pradžia reikia laikyti XVIII a. pirmąją pusę, kai buvo įrengtas pirmasis iki šiolei žinomas požeminis kanalas nešvarumams pašalinti. Kai kurie autoriai kanalizacijos pradžia laiko 1642 m. Tai neteisinga, nes primityvioji kanalizacija prasidėjo daug anksčiau, o tikroji vėliau. Vilniaus miesto senoji kanalizacija tai miesto gerbūvio ir sanitarijos bei miesto materialinės kultūros istorijos dalis.
Istoriniai planai
