Branduolinių raketų bazė šiurpina lankytojus
Sovietmečiu vietos gyventojai galėjo tik įtarti, koks sovietų karinis dalinys slypi nuostabaus grožio Platelių apylinkėse Plungės rajone. Dabar buvęs strateginis šaltojo karo laikų Sovietų Sąjungos objektas tapo masalu tūkstančiams į Žemaitijos nacionalinį parką plūstančių turistų iš Lietuvos ir užsienio. Čia įrengta militarizmo ekspozicija. Apsilankius gūdžiuose branduolinių raketų bazės požemiuose, abėjingų nelieka. Iš Žemaitijos sovietai buvo pasirengę į įvairias šalis paleisti raketas, kurių kiekviena turėjo branduolinę galvutę, savo galingumu penkis kartus pranokusia atomines bombas, amerikiečių numestas ant Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio.
Pirmoji Sovietų Sąjungoje
Į buvusią Plokštinės raketinę bazę per mišką važiavome dulkančiu žvyrkeliu. Šiam keliui panaudotas gruntas ne tik iš vietos karjerų, bet ir iš milžiniškų duobių, kurias kareiviai iškasė rankomis, statydami 27 metrų gylio šachtas raketų paleidimui. Ši bazė buvo pirmoji tokio tipo, pastatyta buvusioje Sovietų Sąjungoje, - paaiškina mus lydinti Žemaitijos nacionalinio parko rekreacijos vadybininkė Aušra Brazdeikytė.Bazė Plokštinėje atsirado kaip ginklavimosi varžybų tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vaisius. Amerikiečiams pradėjus statyti požemines branduolinių raketų bazes, sovietų karinė vadovybė ėmė karštligiškai ieškoti vietų panašių bazių statybai. Pirmiausia buvo pasirinkta pačiame vakariniame sovietų imperijos pakraštyje buvusi Lietuva. Platelių ežero pakrantėje esantis Plokštinės miškas labai tiko karinės bazės statybai. Nors Plateliai yra palyginti netoli nuo jūros, Žemaitijos kalvos čia aukštai net 160 metrų iškilusios virš jūros lygio. Tai buvo svarbu, planuojant iš čia leisti raketas į įvairias Europos valstybes.
Daug įdomių dalykų apie šią bazę mums papasakojo čia tarnavęs sovietų karininkas, buvęs bazės vyriausiasis inžinierius, - teigia Aušra. Pasak jos,sodybas, buvusias netoli planuojamos karinės bazės, sovietų valdžia nukėlė. Netrukus į Plokštinės mišką buvo atvežta apie 10 tūkstančių statybos dalinių kareivių (daugiausia estų tautybės), kurie pradėjo statyti slaptą karinį objektą. 27 metrų gylio raketų šachtas jie kasė kastuvais, lyg šulinius.
Pragaro vartai
Privažiavus bazės teritoriją, žvyrkelį pakeičia betoninis kelias. Pasukę į kairę, privažiuojame tinklo ir spygliuotų vielų tvorą. Tai, kas liko iš čia buvusios apsaugos sistemos, tėra kuklus tų laikų prisiminimas. Ginkluotų kareivių saugomą teritoriją juosė šešios apsaugos linijos spygliuotos vielos, signalizacija, aukštos įtampos elektros srovė, - atverdama vartus, pasakoja Aušra.Už vartų boluoja žolėmis apaugę įspūdingo dydžio gelžbetoniniai kupolai, slepiantys tikrus pragaro vartus. Specialiems mechanizmams šiuos kupolus nuslinkus į šalį, iš požeminių šachtų turėjo kaukdamos išlėkti raketos, nešančios mirtį milijonams žmonių.
Einame link centrinio valdymo punkto. Iš požemių, dalindamiesi ką tik patirtais įspūdžiais, lenda vokiečių turistai. Keistas jausmas turėtų juos apimti čia buvusios raketos buvo nutaikytos ir į Vakarų Vokietijos miestus
Kareiviai, statydami bazę, įrengė ne tik raketų šachtas, bet ir tikrą požeminį miestelį, kuriame buvo centrinį valdymo punktą su keturiomis raketų šachtomis jungę koridoriai, elektros ir radijos stotys, technologinis blokas, poilsio kambariai budėtojams. Bazę statę kareiviai šiems statiniams iškasė duobes, pastatė galingus įrenginius, gelžbetonines sienas ir perdangas, viską užpylė skystu stiklu ir vėl paslėpė po žemėmis. Įprastomis sąlygomis šiuose požemiuose, neiškylant į žemės paviršių, buvo galima gyventi 15 parų, o ypatingos hermetizacijos sąlygomis (kai oras iš išorės nepatenka) tris valandas. Pastarasis variantas buvo numatytas tam atvejui, jei kažkur netoliese įvyktų branduolinis sprogimas. Sovietai suprato, kad amerikiečių žvalgyba renka informaciją apie tokius objektus ir karo atveju pirmiausia stengsis sunaikinti sovietų branduolines bazes. Koks likimas tokio karo atveju būtų ištikęs civilius gyventojus, baisu ir pagalvoti.
Lydimi Aušros, žengiame į niūrius požemius. Ilguose koridoriuose spingsi pavienės elektros lemputės. Pusės metro storio plieninės durys už mūsų nugaros užsiveria.
Žuvo du kareiviai
Šiandien bazėje buvusios įrangos liko nedaug tai, ko neišsivežė kariškiai, išnešiojo vietos gyventojai. Metalo pjūklais ginkluotų žemaičių bazėje ypač padaugėjo, prasidėjus spalvotųjų metalų karštligei.Nepaisydami pavojaus savo sveikatai, metalistai sugebėjo supjaustyti ir dalimis išsinešti netgi azoto rūgšties saugojimui skirtą cisterną, - rodo tuščią buvusios talpyklos vietą Aušra. Požemiuose slypėjęs raketinį kurą sudariusių nuodingų medžiagų kokteilis kėlė didelį pavojų. Pajutęs raketinio kuro kvapą, nedelsdamas užsidėk dujokaukę!, - rusų kalba skelbia užrašai ant sienos. Įvairių perspėjančių užrašų liko daug. Nepaisant perspėjimų, per bazės egzistavimo laiką čia žuvo du kariai. Vienas užsimušė, įkritęs į raketų šachtą (čia išlikęs užrašas ne veltui skelbė Dirbti tik su saugos diržais!), kitas apsiplikęs azoto rūgštimi ir trenkęsis galva į metalinę konstrukciją.
Buvusiame centriniame valdymo punkte šiandien yra kukli sovietinės atributikos ekspozicija. Valdymo pultų vietas težymi kabelių tvirtinimo taškai. Slaptus raketų paleidimo kodus prireikus kariškiai būtų gavę iš Maskvos. Tam, kad būtų paleistos raketos, reikėjo teisingai įvesti kodus ir dviem žmonėm prie skirtingų valdymo pultų vienu metu pasukti raktelius, - pasakoja Aušra. Termobranduolinės raketos R-12 (amerikiečių vadinamos SS-4), kurių galingumas buvo 1 megatona, galėjo nuskrieti iki 2 tūkstančių kilometrų. Jos buvo nutaikytos į Didžiąją Britaniją, Vakarų Vokietiją, Norvegiją, Ispaniją ir Turkiją. Kas 3-4 metai taikymo kryptis, atsižvelgiant į politinę situaciją, buvo koreguojama.
Iš Šateikių į Kubą
Per siaurą angą lendame į raketų paleidimo šachtą. Atsidūrę apskrito plano šachtos viršutinėje dalyje esančiame balkonėlyje, skirtame raketų techniniam aptarnavimui, kai kurie lankytojai nemenkai išsigąsta po jų kojomis 27 metrų gelžbetonins šulinys. Čia stovėjo 22 metrų aukščio raketa.Raketos tarnaudavo nuo 5 iki 15 metų, priklausomai nuo ekspoloatacijos. Plokštinėje jos buvo pakeistos vieną kartą per 16 metų, - teigia Aušra. Pasak jos, čia buvusi bazė kartu su už keliolikos kilometrų, Šateikiuose buvusia antžeminių raketų baze sudarė vieną junginį 179-ąjį raketinį pulką. Jo štabas buvo Šateikiuose. Šio pulko kariai dalyvavo ir viename iš svarbiausių šaltojo karo įvykių Kubos krizėje. 1962 m. Sovietų Sąjungai nusprendus komunistinėje Kuboje, pačioje JAV pašonėje, dislokuoti branduolinį ginklą, iš Šateikių pradėtos gabenti raketos. Viskas buvo įslaptinta, darbai vyko naktį. Kareiviai geležinkelio stotyje, kur raketos buvo kraunamos į ešelonus, dirbo vilkėdami civilius rūbus. Pravažiuojant keleiviniams traukiniams Vilnius-Klaipėda, buvo gesinamos šviesos. Raketos išvežtos į Sevastopolį, ten perkrautos į prekinius laivus ir kaip tariamas civilinis krovinys išgabentos į Kubą. Šioje šalyje iš Šateikių atvykę kariškiai miškuose statė jų paleidimo aikšteles. Vėliau raketos iš Kubos išgabentos.
1978 metais raketinė bazė Plokštinėje uždaryta po JAV ir Sovietų Sąjungos susitarimų. Be to, tokios bazės, atsiradus kosminiams palydovams, tapo nuolatos stebimos, todėl neefektyvios. Pradėtos naudoti mobilios raketų paleidimo sistemos. Plokštinėje netoli apleistų raketų paleidimo šachtų likusios tuščios kareivinės ir valgyklos pritaikytos pionierių stovyklai. Šiuo metu čia kuriamas Ekologinio ugdymo centras.
Įsikūrus Žemaitijos nacionaliniams parkui, Plokštinėje įrengta militarizmo ekspozicija. Ir šiandien ji primena, kokią grėsmę žmonijai kelia beprotiškos ginklavimosi varžybos.
© Manvydas Vitkūnas, Valstiečių Laikraštis
Straipsnį kopijuoti ar platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.