Fortifikacija - Vilniaus miesto gynybinė siena

Sostinę juosė vartai ir bokštai…

1503 metų rugsėjo 6 dieną Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila su gausia svita apjojo miestą ir pažymėjo gynybinės sienos, vartų ir bokštų statybos vietas. Sostinę, tuomet jau turėjusią galingas Aukštutinę (Pilies, arba Gedimino kalne) ir Žemutinę pilis, nuspręsta apjuosti įtvirtinimų žiedu. Reikėjo skubėti – rytuose, nusikračiusi mongolų ir totorių jungo, stiprėjo Maskvos Didžioji Kunigaikštystė. Pietuose Lietuvos sienas vis dažniau pažeisdavo veržlūs ir akiplėšiški totorių būriai. Kai jie nusiaubė netgi netolimas Naugarduko ir Nesvyžiaus apylinkes, miesto magistratas ir pats Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suprato – Vilniui iškilo pavojus. Labiausiai buvo baiminamasi totorių, kurie galėjo nusiaubti miestą ir išsivaryti nelaisvėn jo gyventojus.

Karaliaus privilegija – “statyti!”

Kai vilniečiai kreipėsi į valdovą, prašydami leisti statyti gynybinius įtvirtinimus, šis ilgai nedelsė, ir netgi kuriam laikui atleido miestelėnus nuo karinės prievolės. Įtvirtinimus statyti turėjo visas miestas. Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvienas – nuo pono iki vargdienio – nešiojo plytas. Visų pirma buvo kalbama apie pinigus. Privilegija išmintingai skelbė: tie, kurie nenori prisidėti prie miesto stiprinimo, bus iškelti už gynybinės sienos ribų, o jų sklypai ir namai mieste nusavinti. Tai buvo taikoma ir didikams, ir eiliniams miestiečiams, ir netgi vienuoliams. Tie, kurie dėl lėšų stygiaus negalėjo greitai pastatyti mūrinių įtvirtinimų, jiems pavestą sienos ruožą galėjo laikinai sutvirtinti rąstų užtvaromis. Tad nenuostabu, jog visos sienos mūrijimas buvo baigtas tik 1522 metais. Juk kam nors visą laiką trūko pinigų!
Siena, sumūryta iš plytų, buvo išties nemenka: ilgis – daugiau nei 3 kilometrai, vidutinis aukštis – apie 6,5 metrus, storis ties pamatais – iki pusantro metro. Sienos juosiamas apie 100 hektarų plotas – pagrindinė iki šiol išlikusio senamiesčio dalis. Joje įrengti 5 vartai (ilgainiui jų skaičius padidėjo iki dešimties), du bokštai. Šiaurėje siena rėmėsi į Žemutinės pilies įtvirtinimus. Sienų konstrukcija liudija, jog pagrindinė joms keliama užduotis buvo apsauga nuo lengvųjų šaunamųjų ginklų. Didesnė sienos dalis neilgai tegalėjo atsilaikyti prieš sparčiai besivystančią artileriją. Tačiau miestiečių statinys ne kartą pasitarnavo Vilniaus gynėjams.

Apsauga nuo priešų ir maro

Svarbiausi gynybinės sienos akcentai buvo jos vartai. Deja, mūsų dienų sulaukė tik vieneri – Aušros (Medininkų) vartai. Juos apsaugojo čia esanti koplyčia, kurioje saugomas Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. 1799–1805 metais didžiąją dalį Vilniaus įtvirtinimų sunaikino okupacinė carinės Rusijos valdžia.
Vaikštant po dabartinį Vilnių, tik išsamiau susipažinęs su specialia literatūra arba padedamas gido gali surasti buvusių bokštų vietas. Judri Trakų, Pylimo ir Basanavičiaus gatvių sankryža žymi buvusių Trakų vartų vietą. Prie šių vartų ypač dažnai skambėjo įvairios lietuvių kalbos tarmės – čia prasidėjo pagrindinis link Trakų, Kauno ir toliau į Žemaitiją vedęs kelias. Tuo tarpu nuo netoliese, arčiau dabartinės stoties buvusių Rūdninkų vartų driekėsi pagrindinis kelias per Dzūkiją į Gardiną ir tolyn link Lenkijos. Šiandien lyg priminimas apie šiuos vartus ant gretimo pastato kabo prabangaus viešbučio “Rūdninkų vartai” iškaba. Nei Trakų, nei Rūdninkų vartų neliko nei žymės, tuo tarpu Aušros vartai iki šiol žavi savo didingumu, o juose esanti koplyčia traukia katalikų maldininkus iš viso pasaulio. Nuo šių vartų vedė kelias link Medininkų ir toliau į rytines ir pietines Lietuvos valdas – Gudiją, Ukrainą, rusiškas Smolensko ir Mstislavlio vaivadijas. Galima tik pasitelkti fantaziją ir įsivaizduoti, kaip čia būriuodavosi įvairiakalbės pirklių, pasiuntinių, samdytų kareivių, laisvo elgesio moterų, valstiečių ir elgetų minios kaip miesto sargybiai vydavo lauk įtartinus prašalaičius. Gynybinė siena turėjo apsaugoti ne tik nuo totorių ar maskvėnų, bet ir padėti palaikyti Lietuvos sostinėje tvarką, stabdyti link miesto besiritančias maro ir kitų epidemijų bangas – krašte išplitus baisioms ligoms, magistratas skelbdavo karantiną ir apribodavo miestelėnų kontaktus su išoriniu pasauliu. Patys vartai buvo lyg miesto sargybiniai, o juose iškabinti šventųjų paveikslai arba nutapytos freskos laimino miestą ir keliautojus.

Vartuose – budelio butas ir kalėjimas

Gynybiniu atžvilgiu ypač reikšmingi ir tvirti bei labai gražūs buvo Subačiaus vartai. Šiandien jų vietoje nerasime nei ženklo to didingo statinio, o dvi išlikusios gynybinės sienos atkarpos stūkso lyg perplėštos ties buvusių vartų vieta. Vartuose buvo įrengti du gynybiniai bokštai. Subačiaus vartai atskirais laikotarpiais buvo ir budelio būstas bei kalėjimas.
Netoli šių vartų 17 amžiaus pirmojoje pusėje iškilo inžinieriaus Getkanto suprojektuota bastėja – įspūdingas gynybinis įrenginys, kuriame šiuo metu yra Lietuvos nacionalinio muziejaus ginklų ekspozicija. Bastėjos gynybinis bokštas, požeminė patrankų patalpa ir ją jungiantis koridorius, kuriuo į požemius leidžasi žmogus, matomas LTV laidos “Būtovės slėpiniai” užsklandoje – vienas įdomiausių Vilniuje karinės inžinerijos statinių ir turistinių objektų. Taip pat buvo pastatyti Marijos Magdalietės, Pilies, Totorių, Vilniaus (Vilijos), Spaso (Išganytojo), Bernardinų vartai ir du bokštai. 1655 metais Vilnių puolė Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė. Tuomet pakrikusioje, karaliaus Jono Kazimiero nevykusiai valdomoje Lenkijos – Lietuvos valstybėje neatsirado jėgų tinkamai pasipriešinti agresoriams, juolab tuomet įsiveržė dar ir švedai. Vilnius gynėsi neilgai – sienos ir vartai jau negalėjo išgelbėti mūsų sostinės. Tačiau po penkių metų jau Lietuvos kariuomenė šturmavo Vilnių ir sėkmingai jį paėmė, tačiau buvo priversta šturmo metu apgriauti net tik sienas, bet ir vartus. Dar kartą gynybinė sistema pasitarnavo karuose su švedais, o ypač pravertė Tado Kosciuškos vadovaujamiems sukilėliams, pasipriešinusiems įžengiančiai carinės Rusijos kariuomenei 1794 metais.

Atstatysime Subačiaus vartus?

Vos užėmusi Vilnių, Rusijos valdžia puolė stiprinti gynybinę sieną – bijojo, kad lietuvių sukilėliai vėl bandys užimti miestą. Tačiau pavojui praėjus, jau 1799 metais gubernatorius J. Fryzelis pasiūlė nugriauti sieną ir vartus. Esą, ji bjaurojanti Vilniaus veidą ir “trukdo vėjui išvedinti miestą”. Caras Pavlas I leido griauti. Taip Vilniuje per keletą metų buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvos valstybingumo ir Vilniaus didybės simboliai – gynybinė siena, vartai, Valdovų rūmai. Rusai nedrįso sugriauti tik Aušros vartų, tuomet jau buvusių katalikų šventove. Gyventojams leista nusipirkti, sakytume, privatizuoti tas gynybinės sienos dalis, prie kurių buvo primūryti jų gyvenamieji namai. Taip nežymūs gynybinės sienos fragmentai išliko iki mūsų dienų. Išliko dailininkų Pranciškaus Smuglevičiaus ir Juozo Kamarausko piešiniai, kuriuose užfiksuoti šie statiniai prieš pat jų sugriovimą. Pastaraisiais metais archeologai nuodugniai ištyrė Subačiaus ir Rūdninkų vartų vietas. Viena žymiausių Vilniaus senamiesčio tyrinėtojų Daiva Luchtanienė įsitikinusi, jog remiantis tyrinėjimų rezultatais ir išlikusiais piešiniais, galima atstatyti Subačiaus vartus. “Duomenų šių vartų atstatymui turime netgi daugiau, nei šiuo metu atstatomiems Valdovų rūmams. Atstatyti vartai sugrąžintų lopinėlį tikrojo senamiesčio vaizdo, taptų turistų lankomu objektu. Čia galėtų būti įkurta muziejinė ekspozicija, kavinė. Būtų gražus architektūrinis kompleksas su greta esančia Artilerijos bastėja”, - teigia archeologė. Belieka tikėtis, kad ši idėja bus įgyvendinta, ir Vilniuje atgims bent nedidelis svetimųjų valdžios sunaikintos miestelėnų statytos gynybinės sistemos lopinėlis.