- Karvės Ola
Ši didžiulė, beveik apskrita (piltuviška) įgriuva viršuje yra apie 12 m skersmens, kuris 8,5 m gylyje susiaurėja iki 2 m, jos gylis - apie 12,6 m. Stačiuose šlaituose matyti vėlyvojo devono Tatulos svitos Nemunėlio sluoksniai: aštriakampiai, vietomis rudu moliu aptekėję, apsamanoję stambiakristalio gipso klodai su selenito, molio domerito ir dolomito tarpsluoksniais; po jais slūgso domerito, dar žemiau - kietas gipsingo dolomito sluoksnis. Duobės apačioje, nuo 9,5 m gylio, matoma 3,1 m aukščio požeminė kiaurymė su nuvingiuojančiais į šalis urvais. 1973 ir 1978 metais speleologai nustatė, kad Karvės oloje šių urvų (5 landų) ertmės tūris 28 m3, ilgis - 46 (vieno urvo ilgis net 10 m).
1997 m. pavasarį ant požeminės kiaurymės užvirtęs ir ją uždengęs dolomito luitas yra iškeltas ir eksponuojamas šalia įgriuvos.
Apie Karvės olą pasakojama keistų nutikimų: esą čia ganėsi Mantagailiškio dvaro karvės. Kumetė, palikusi miegantį dvare mažą vaikelį, atėjo pamelžti arvių. Bemelždama išgirdo, kad tas vaikelis verkia. Neatlaikė motinos širdis, metė melžusi karvę, parbėgo į dvarą. Kai nuraminusi vaikelį sugrįžo, rado žiojėjančią didžiulę duobę, o ant jos krašto kabojo tik grandinė.
Dar pasakojama, kad per vieną medžioklę Mantagailiškio dvarininko skalikas, besivydamas kiškį, skuodė taip arti Karvės olos kranto, jog paslydęs įsivertė į ją. Šeimininkas, gailėdamas brangiai įsigyto šuns, už 25 rublius tuoj pat pasisamdė vieną raumeningą vyriškį jį gelbėti. Šis, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į gilią prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinko nemažai smalsuolių. Ilgokai palaukus, bet vis negirdint sutarto signalo, buvo nekantriai timptelėtos aukštyn vadelės ir ištrauktas nebegyvas šuns gelbėtojas. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje jau dingęs ir numylėtasis skalikas.
Dar sako į olą būdavo sumetamos nugaišusios dvaro karvės....
Karvės ola iš šono:
Įgriuvos apačia su landa į urvo vidų:
Žvilgsnis į urvo vidų:
Grippen, 2005 07 06