Kiti objektai - Verkių dvaras

Verkių dvaras

Jau XIV a. verkiuose buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaras, kurį karalius Jogaila 1387 m. padovanojo Vilniaus vyskupams. Ilgainiui Verkiai virto nuolatine Vilniaus vyskupų rezidencija. Pirmieji vyskupų rūmai buvę mediniai su mūriniais rūsiais. Yra žinoma, kad juose 1519 m. mirė Vilniaus vyskupas Albertas Vaitiekus Radvila. Čia gyventi patiko vyskupui Valerijonui Protasevičiui XVI a. XVII a. pradžioje, valdant Vilniaus vyskupui ir LDK vicekancleriui Eustachijui Valavičiui, Verkiuose stovėjo renesansiniai Vyskupų rūmai. Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis XVII a. pab. – XVIII a. pr. aukštame Neries kranto kalne pastatė tvirtovės tipo rūmus, amžininkų vadintus pilimi.
1780 m. Verkiai tapo vyskupo Igno Jokūbo Masalskio nuosavybe. Vietą naujųjų rūmų statybai parinko ir jų erdvinę kompoziciją suplanavo žymus architektas Martynas Knakfusas. Visą ansamblį perplanuoti baigė iš Vakarų Europos studijų grįžęs Laurynas Gucevičius. Iškilo rūmai su koplyčia ir dviem dideliais namais tarnautojams. Iškilminguose, gražiuose ir reprezentaciniuose, klasicizmo stiliaus rūmuose buvo kelios salės, keliasdešimt kambarių, koplyčia, iždinė, teatras, didelė biblioteka, ginklų bei iškasenų rinkiniai ir paveikslų muziejus. Buvo įvestas vandentiekis, įrengtas dujinis apšvietimas.
Kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis buvo gabus ir išsimokslinęs didžiūnas, rūpinęsis žmonių švietimu ir gerove. 1773 m. jis tapo pirmuoju Edukacinės komisijos pirmininku, daug laiko skyrė visuomeniniam gyvenimui, buvo asmeninis karaliaus bičiulis. T.Kosciuškos sukilimo metu buvo nužudytas Varšuvoje 1794 m. už pritarimą Lietuvos separatistiniams siekiams.
Po vyskupo mirties Verkiai pirmiausia atiteko kunigaikščio dukterėčiai Elenai Apolonijai Masalskytei de Ligne, kuri antrą kartą ištekėjusi už Vincento Potockio dvarą užrašė savo vyrui. Centrinį parterį juosianti kelio juosta pavadinta Linjė žiedu.
1812 m. centrinius rūmus suniokojo Napoleono armijos kareiviai. 1813 m. Verkių dvare buvo laikomi prancūzų belaisviai. O 1816 m. V.Potockis Verkių rūmus pardavė Vilniaus pavieto maršalkai Stanislovui Jasinskiui. Pastarasis gerai tvarkė Verkių įmones, malūnus, valė tvenkinius, tačiau apleido centrinius rūmus. 1839 m. Verkiai buvo parduoti Rusijos kunigaikščiui ir Vokietijos princui Liudvikui Adolfui Vitgenšteinui. Nuo 1874 m. Petras Vitgenšteinas. 1901 m. dvaras buvo parduotas Vitebsko generalgubernatoriaus Ivano Čepelevskio žmonai Aleksandrai.
1840 m. prasidėjo Verkių rezidencijos rekonstrukcija, labiausiai pakeitusi rytinius rūmus. Rekonstrukcijai vadovavo iš Gudijos kilęs Vilniaus universiteto profesorius Karolis Podčašinskis. 1846 m. buvo nuardyti centriniai rūmai. Prie rytinės oficinos vakarinio galo pristatytas bokštas, o prie rytinio galo – dviejų aukštų žiemos sodas. Sumažinta viršutinio parko teritorija, aptverta nauja tvora, pastatytas sargo namelis. Parteryje įrengtas fontanas, pastatytas vandens bokštas.
Paskutinis Verkių dvaro savininkas – neturtingas čekų kilmės dvarininkas Kazimieras Karpas Spinekas, 1910 m. nusipirkęs Verkius, juose gyveno iki Antrojo pasaulinio karo. Pirmojo pasaulinio karo metais sunyko žiemos sodas, itališkas parkas, iškirsta daug vertingų medžių, išgrobstyta daugelis meno vertybių.
1919-1920 m. rūmuose veikė Lenkijos kariuomenės veterinarijos ligoninė. Rytiniame rūme gyveno karininkai, o rytiniame – kareiviai.
Po Antrojo pasaulinio karo Verkių dvaras buvo aptvarkytas. 1949 – 1956 m. veikė kolūkių pirmininkų mokykla, 1956 – 1959 m. – gyvulininkystės technikumas su pagalbiniu ūkiu ir studentų bendrabučiu.
1960 m. vakariniame rūme įsikūrė Lietuvos mokslų akademijos Botanikos, o rytiniame – Zoologijos ir parazitologijos institutai. Rytiniame rūme Mokslų akademija įsteigė Mokslininkų rūmus, kurie naudoja šio pastato dalį iki šiol. Ilgą laiką čia veikė nuolatinė Dailės muziejaus ekspozicija.
1992 m. įsteigtas Verkių istorijos ir kultūros draustinis ir Verkių regioninis parkas.
1995 m. visas Verkių architektūrinis ansamblis perduotas Botanikos institutui. Atnaujintame malūne veikia alaus restoranas, atkurtas XIX a. parko dujinis apšvietimas. Restauruojami dvaro pastatai.
Šiuo metu centrinių rūmų funkciją atlieka rytinė oficina – puošniausias ansamblio pastatas, gausiai dekoruotas ir viduje. Tai trijų aukštų pastatas su rūsiu. Viduje – erdvus vestibiulis su paradiniais laiptais, išsiskiria Malachitinė salė, Renesansinė salė, Baroko salė, Raudonoji (klasicizmo stiliaus) salė, Ampyrinė salė, Juodoji salė, Riterių (Baltoji) salė.
Vakarinė oficina mažiau puošni. Įdomus Verkių dvaro paviljonas, kuriame dabar įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. Tai keturkampis dviejų aukštų pastatas, turintis sferinį kupolą. Kupolo vidus tapytas imituotais kesonais su pasikartojančių rozečių ornamentika.
Prie kelio į Žaliuosius ežerus stovi L.Gucevičiaus projektuoti užvažiuojamieji namai. Pagrindinį fasadą puošia šešios toskaninės kolonos. Pastatas sudarytas iš trijų korpusų. Vidurinysis korpusas klasicizmo stiliaus.
Labiausiai nutolęs nuo Verkių – administracinis pastatas, naudotas kaip smuklė Kalvarijų maldininkams ir pakeleiviams. Dabar priklauso UAB Lietuvos statybų projektavimo institutui.
Dvaro parko vidurinėje dalyje stovi sargo namelis, išsiskiriantis neobizantine langų puošyba – į viršų smailėjančiais langų apvadais.
Buvusios oranžerijos dabar pritaikytos Alternatyviosios energijos priemonių centro nuolatinei ekspozicijai.
Išlikę ir kiti Verkių dvaro pastatai: malūnai, vandens kėlimo stotis, kluonai, vandens bokštas.

Pagal: http://www.heritage.lt/dvarai/verkiu/apr.htm

Dabar jau užmūryti įėjimai į Verkių dvaro rūsius