Speleologija

Šiuo metu vartojamas tarptautinis terminas ''speleologija'' yra kilęs iš graikų kalbos žodžių spelaion (urvas) ir logos (žodis, kalba, sąvoka, mintis, protas, mokslas), bet lietuviškai jis keistinas žodžiu ''urvotyra''. Šį terminą 1890 m. pasiūlė prancūzų archeologas Emilis Rivjeras (E.Riviere, 1835-1922), o nuo 1893 m. prancūzų speleologo Eduardo Alfredo Martelio (E.A.Martel, 1859-1938) dėka jis paplito visame pasaulyje, nors iš pradžių buvo vartojamas kartu su sinonimu ''požeminė geografija''.

Speleologijos objektas yra bet kokios kilmės žmogui betarpiškai prieinamos požeminės ertmės, nepriklausomai nuo jas gaubiančių uolienų sudėties.

Speleologijos samprata dabar yra dvejopa. Plačiąja reikšme - tai praktinė veikla, kurios tikslas yra prasiskverbti į sunkiai prieinamas Žemės gelmių vietas, kurti tam būtiną įrangą, įvaldyti ir tobulinti urvų įveikimo techniką ir taktiką, užtikrinti žmogaus saugumą ekstremaliomis sąlygomis, atlikti po žeme pirminius mokslinius stebėjimus, urvų aprašymus ir topografinius planus. Siaurąja reikšme - tai fizinės geografijos šakinis mokslas, tiriantis tam tikrą litosferos (vieno geografinės sferos komponentų) sudėtinę dalį - urvus, jų kilmę, morfologiją, mikroklimatą, vandenis, gyvūniją, augaliją, materialinės kultūros liekanas, žmogaus įsikūrimo juose istoriją ir panaudojimo galimybes.

Speleologijos pradininko E.A.Martelio vadovaujama 1888 m. ekspedicija į Bramabio urvyną (Systeme de Bramabiau) laikoma speleologijos pradžia. Tada birželio 28 d. jis kartu su Gabrieliu Gopija (G.Gaupillat, 1862-1927) įveikė 700 m ilgio požeminę upę. Jie plaukė valtimi, kurią per krioklius tempdavo uolomis. Kartu su šoninėmis atšakomis jie ištyrinėjo 1,7 km galerijų, sudarė topografinį urvyno planą. Šis reikšmingas įvykis urvotyroje tapo sistemingo požeminio pasaulio tyrinėjimų pradžia, pirmoji pažintis su kuriuo įvyko žmonijos priešaušryje.

Nors žmonės apsigyveno urvuose labai seniai, tačiau domėtis ir tyrinėti juos pradėjo tik vėlyvojo paleolito epochos laikais. Apie tai byloja maždaug prieš 30-10 tūkst. metų pr. Kr. paleolito menininkų palikti pėdsakai ir meno kūriniai sunkiai prieinamose, toli nuo angos esančiose urvų vietose. Frankų-Kantabrijos urvų menas yra įspūdingiausias to meto kultūros paveldas.

Naudingųjų iškasenų gavybos urvuose pėdsakų aptinkama jau neolite ir bronzos amžiuje. Štai Š.Amerikos indėnai III-I tūkstantmetį pr. Kr. urvuose išgaudavo mirabilitą, gipsą, titnagą, nutoldami net per 3 km nuo angos.

Pirmieji apsilankymo urvuose aprašymai mus pasiekė iš Asirijos, kurios karalius Tiglatpalasaras I 1100 m. pr. Kr. lankėsi prie užtvindyto urvo netoli Tigro upės ištakų, o jo įpėdinis Salmanasaras III 853 m. ar 852 m. pr. Kr. net įėjo į šio urvo vidų ir pasiuntė tolyn žmogų ištyrinėti jį visą. Apie 700 m. pr. Kr. prie Jeruzalės esančio urvo galerijos ir šuliniai buvo praplatinti ir pritaikyti Gihono šaltinio vandeniui atvesti į miestą. Senovės Kinijoje vaistų gamyboje buvo naudojami stalaktitai, kurių beieškant buvo skverbiamasi į urvus.

Senovės graikų rašytojas Pausanijas (Pausanias, apie 115-180 m.) apie 170 m. knygoje ''Helados aprašymas'' aprašo urvą prie Delfų, kuriame ''galite eiti didelį atstumą net visai be šviesos'' ir kuris didesnis už kitus Mažojoje Azijoje jo matytus urvus. Senovės romėnų filosofas ir rašytojas Seneka (L.A.Seneca, apie 4 m. pr. Kr. - 65 m.) traktate ''Gamtos klausimai'' apie 64 m. aprašė, kaip Makedonijos kalnakasiai po žeme prisikasė iki gamtinių požeminių tuštumų ir apstulbo pakerėti netikėto reginio.

Iš ankstyvųjų viduramžių mus pasiekė tik keletas Italijos ir Anglijos urvų aprašymų, nors kai kurie jų buvo labiau fantazijos vaisiai nei realūs įspūdžiai. Bene žymiausias yra Henrio Hantingdono (H.Huntingdon) 1135 m. pranešimas apie dažnai žmonių lankomą Čedaro urvą (Cheddar Hole) Anglijoje. Konkrečių to meto apsilankymų urvuose įrodymų galima rasti po žeme ant sienų paliktuose užrašuose, padengtuose plona kalcito plėvele. Taip mes sužinome, kad Postoinos urvynas Slovėnijoje buvo aplankytas 1213 m., Drachenlocho urvas Austrijoje - 1387 m., Jasovo urvas Slovakijoje - 1447 metais.

Renesanso epochoje pastebimas didesnis susidomėjimas urvais, o apie 1478 m. Viljamas Vorčesteris (W. of Worcester, 1415-1482) pirmą kartą pateikė tikrai detalų Vukio urvo (Wookey Hole) aprašymą. XV-XVI a. žymesnius tyrinėjimus vykdė F.Faberis, H.Ulrichas, J.Raifenštainas Vokietijoje, R.Štrainas Austrijoje. Klasikinis XVI a. požeminis tyrinėjimas įvyko 1535 m. Braitenvinerio urve Bavarijoje. Tada B.Buchneris su 24 Ambergo gyventojais, apsirūpinę žibintais, ''tinderboksais'' (dėžutė, kurioje laikomas titnagas ir pintis ugniai įskelti), kirtikliais ir maistu, naudodami virves, kietas kopėčias, pasiskverbė gilyn, nuodugniai ištyrė urvą ir aprašė ekspediciją. Jos metu aptikta daug kaulų ir kaukolių - tai pirmas žinomas toks radinys urvuose. Kiek vėliau, 1546 m., G.Agrikola knygoje išspausdino pirmą & horn;inomą dirbtinės požeminės ertmės prie Neapolio planą.

XVII a. dauguma požeminių tyrinėjimų įvairiose šalyse dar buvo pavieniai, vienkartiniai ir neturėjo ryšio tarpusavyje. Pažymėtina K.Magno veikla Graikijoje, Dž.Bjumonto, S.Stjumo ir Kolinzo Anglijoje.1682 m. Kolinzas po labai kruopščių darbų Pen Parko urve sudarė ir pirmą kartą pasaulyje išspausdino natūralaus urvo planą. Apžvelgiant XVII a., būtina atskirai paminėti vieną svarbiausių pasaulyje sričių - klasikinį KARSTO regioną Slovėnijoje. Jo reikšmė trejopa. Pagal klintinės Karsto (Kras) plynaukštės pavadinimą reiškiniai, susiję su paviršinių ir požeminių vandenų chemine ir mechanine veikla tirpiose bei supleišėjusiose uolienose ir tos veiklos padariniai, gavo bendrinį karstinių reiškinių arba tiesiog karsto pavadinim&a rave;. Antra - tai anksčiausiai ištyrinėtas urvinis rajonas speleologijos istorijoje. Trečia - šie tyrinėjimai trunka jau daugiau kaip 300 metų. Su jais susijęs Slovėnijos barono Johano Vaichardo Valvasoro (J.W.Valvasor, 1641-1693) vardas.

Pagal profesiją menininkas, Valvasoras daug keliavo po Europą, Turkiją ir Š.Afriką, išleido keletą graviūrų albumų, poezijos knygų, spausdino publikacijas apie požeminį drenažą. 1678-1689 m. jis intensyviai tyrinėjo ir detaliai aprašė Postoinos urvyną, Rako Škocjano ir Cerknicos karstą bei daug kitų regiono urvų. Daug surinktos medžiagos jis 1689 m. paskelbė savo žymiausiame 4 tomų veikale apie Slovėnijos topografiją ''Die Ehre dess Hertzogthums Crain''. Valvasoro darbų svarbą nulėmė tyrinėjimų sistemingumas, todėl jis neabejotinai laikytinas pirmuoju tikru speleologu.

Savaip svarus yra ir kino Su Siakes (Xu Xiake, 1587-1641) indėlis Azijoje. 1636-1640 m. laikotarpiu jis vienas pats ištyrinėjo ir savo knygoje ''Su Siakės kelionė'' aprašė apie 300 P.Kinijos urvų. Jo veikla lygintina su Valvasoro darbais Europoje.

XVIII a. urvų tyrinėjimai apėmė kur kas daugiau šalių, buvo atrasta daug naujų urvų Anglijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Austrijoje, JAV, P.Amerikoje. Toliau buvo tęsiami Slovėnijos karsto tyrinėjimai, kur reiškėsi J.A.Nagelis (J.A.Nagel, 1717-1800), T.Gruberis (T.Gruber, 1744-1806), o labiausiai - kasyklų geodezininkas ir topografas Francas Antonas fon Štainbergas (F.A. von Steinberg, 1684-1765), didesnę savo gyvenimo dalį nuo 1714 iki 1758 m. pašventęs požeminėms ertmėms.

Tačiau gamtininkų jau nebepatenkino pažintis su lengvai įveikiamais urvais. Jų dėmesį vis labiau traukė daug kur kalnuose juodomis angomis atsiveriantys paslaptingi šuliniai. Tai davė impulsą požemių tyrinėjimo kokybiniam posūkiui. Reikėjo naujos technikos ir specialios įrangos. Štai keletas svarbesnių to laikotarpio įvykių. 1723 m. dvasininkas Lazaras Šoperis (L.Schopper, 1698-1756) su draugu nusileido į 138 m gylio Macochos šachtą Moravijoje ir įrodė jos ryšį su Punkvos urvu. Pirmuosius 21 metrą jie nušliaužė uolomis žemyn, o kitą vertikalią dalį įveikė, naudodamiesi 60 m ilgio virve su pritvirtintais mediniais kaiščiais kojoms atremti. Tuo metu tai prilygo žygdarbiui.

Ne mažiau svarbūs buvo ir 1780 m., kai prancūzas M.Marsoljė padarė 15 m ilgio virvines kopėčias ir panaudojo jas nusileidimui Demuazelio urve. Jiems taip pat prireikė virvių, žibintų, maisto, smalsumo ir medinių kopėčių, kaip jie patys aprašo savo nuotykį. Paminėtini ir 1793 m., kai vokiečių gamtininkas ir keliautojas Aleksandras fon Humboltas (A. von Humboldt, 1769-1859) išleido augalų fiziologijos knygą ''Freibergo požeminė flora''.

XIX a. urvų tyrinėjimų plėtrą lėmė sukaupta patirtis ir patobulinta įranga. Tai padėjo speleologams nusileisti į gilesnes požemines ertmes (-329 m gylio Trebičijano praraja, 1841 m., Italija) ir prasiskverbti tolyn į ilgiausius labirintus. Europos urvuose žmonės pasiekdavo jau 10 km atstumą nuo angos, o garsiajame JAV Mamuto urvyne ištyrinėtų galerijų bendras ilgis buvo didesnis net kaip 40 kilometrų. Ypač sparčiai urvai tyrinėti Belgijoje, Anglijoje, JAV, Prancūzijoje. Bet vėlgi, kaip ir praėjusį amžių, požeminių tyrinėjimų pasaulyje centru vis dar buvo išlikusi Slovėnija. Toliau buvo tiriama Postoinos urvyno hidrologija, nestokojama atradimų Škocjano urvyne, atrandama begalės naujų urvų.

Daugelis šių naujų atradimų neatsiejami nuo Bohemijoje (dabar Čekija) gimusio Adolfo Šmidlo (A.Schmidl, 1802-1863). Po filosofijos ir teisės studijų pasilikęs dirbti Vienoje, o vėliau profesoriavęs Budapešte, jis daug dėmesio skyrė Slovėnijos, Austrijos ir Vengrijos urvams. 1850-1856 m. jis sistemingai ir labai kruopščiai tyrinėjo Karsto regioną, jo požeminę fauną ir meteorologines sąlygas, atliko topografinius matavimus. Ypatingos ištvermės prireikė požeminei Pivkos upei įveikti, kai su sūnumi Ferdinandu savo pasigaminta valtele jis prasiskverbė net 570 m, kai smarkios liūties sukeltas potvynis buvo pakėlęs vandens lygį po žeme net 3 metrus. Svarbiausiu Šmidlo požeminės veiklos rezultatu tapo 1854 m. išleista knyga ''Die Grotten und Hohlen von Adlesberg, Lueg, Planina und Laas''. Joje ne tik sudėti regiono urvų aprašymai ir stebėjimų rezultatai, bet taip pat daug dėmesio skirta moksliniams urvų tyrinėjimo aspektams ir metodikai. Ši knyga teisėtai laikoma urvų mokslo pradžia, o patį Šmidlą galima vadinti besiformuojančios naujos mokslo šakos - požeminės geografijos - pradininku.

XIX a. viduryje atsiradus fotografijai, galimybė užfiksuoti požeminius vaizdus sudomino ir požemių specialistus. 1861 m. Feliksas Nadaras padarė pirmąsias požemines nuotraukas Paryžiaus katakombose, o 1865 01 27 Alfredas Brodersas Anglijoje padarė pirmąją fotonuotrauką urve. Tačiau esminį vaidmenį mokslinėje fotografijoje urvuose atliko amerikiečiai, kurie nuo 1866 m. (Č.Voldakas) pradėjo plačiai naudoti ir tobulinti požeminę fotografiją. Urvotyrai tai suteikė naujų kokybinių galimybių.

XIX a. pabaigoje urvų tyrinėjimo lyderio poziciją iš Slovėnijos pamažu perima Prancūzija. Šis laikotarpis susijęs su ryškiausio požemių specialisto, prancūzų advokato Eduardo Alfredo Martelio asmenybe. Šešerių metų amžiaus pirmą kartą apsilankęs urve, o trylikos - Postoinos urvyne, jis ''sveiko smalsumo'' skatinamas ėmė domėtis urvais. Lemtingi ne tik Marteliui, bet ir visai pasaulio speleologijai buvo 1888 m., kai būsimasis šiuolaikinės speleologijos pradininkas pradėjo 26 didelių speleologinių ''kampanijų'' lygiai 26 metų ciklą. Jo metu Martelis su kolegomis tyrinėjo ne tik Prancūzijos požemius, bet ir surengė ekspedicijas į 17 pasaulio šalių Europoje, Turkijoje ir JAV. Per šį laikotarpį jis ištyrinėjo ir atrado apie 1500 urvų. Beveik vis s metinės kampanijos buvo labai svarbios. Pamažu buvo įveikiami vis sudėtingesni ir gilesni urvai. Taip Martelis sėmėsi patirties, tobulino įrangą. 1889 m. jis su Gopija pirmą kartą urvuose panaudojo telefoninį ryšį. Tai labai padėdavo šuliniuose, gilesniuose kaip 100 metrų. Jis pirmasis po žeme pradėjo naudoti sudedamas brezentines valtis. Tačiau laipiojimo įranga nebuvo tobulinama - virvinės kopėčios tebeliko naudojamos ir toliau, jau daugiau nei 100 metų. Ekspedicijų rezultatus Martelis apibendrino daugelyje publikacijų, o 1894 m. Paryžiuje išleistoje knygoje ''Les Abimes. Les eaux souterraine, les cavernes, les sources, la speleologie'' apibendrino moderniosios speleologijos objektą, tikslus ir tyrinėjimo metodus.

Pirmosios urvų tyrinėtojų draugijos atsirado Šveicarijoje (1860), Austrijoje (1879), Vokietijoje (1883), Italijoje (1883), Slovėnijoje (1889), Anglijoje (1892), tačiau jos apsiribojo speleologine veikla konkrečiuose savo šalies karstiniuose rajonuose. Tik Martelio 1895 m. Paryžiuje įkurta Speleologijos draugija (Societe de Speleologie) su savo iki šiol tebeleidžiamu periodiniu leidiniu ''Spelunca'' ilgam tapo tarptautiniu koordinaciniu centru. Prasidėjo moderniosios speleologijos plėtra.

Nenuilstamos Martelio veiklos dėka XX a. pradžioje speleologijos plėtra pasaulyje pasipildė nauju turiniu ir iki šių dienų vyksta tomis pačiomis 9 kryptimis: 1. Tyrinėjama vis daugiau urvų vis didesniuose gyliuose, susiduriant su vis didėjančiomis techninėmis kliūtimis. 2. Daugelis šiuo metu teisingomis laikomų mokslinių speleologinių teorijų yra jau paskelbtos, nors kartais jos dar nepakankamai argumentuotos, kad būtų visuotinai pripažintos. Nauji faktai teberenkami. 3. Urvų tyrinėjimas tampa vis populiaresnis, į jį įsitraukia vis daugiau žmonių iš vis didesnio skaičiaus šalių. 4. Kai kuriuose regionuose ima didėti skirtumas tarp urvų mokslinių tyrinėjimų ir tyrinėjimų grynai rekreaciniais tikslais. 5. Kuriasi vis daugiau speleologinių draugijų. 6. Leid&t orn;iami specialūs periodiniai leidiniai urvų tyrinėjimų rezultatams skelbti. 7. Plečiasi tarptautinis bendradarbiavimas. 8. Kai kurių šalių vyriausybės subsidijuoja speleologinius tyrinėjimus. 9. Universitetai domisi kai kuriais urvų tyrinėjimo aspektais.

XX a. ypač ryškios dvi asmenybės. Prancūzų notaras Norberas Kasterė (N.Casteret, 1897-1987) urvams paskyrė visą savo ilgą gyvenimą, iš kurio apie 50 metų aktyviai dirbo po žeme ir ištyrinėjo per 2000 urvų Europoje, Azijoje, Amerikoje ir Afrikoje. Didžiulis Kasterė mokslinis palikimas. 1922-1923 m. jis atrado seniausias pasaulyje lokio ir liūto skulptūras, 1929-1931 m. ištyrė požemines Garonos upės ištakas, 1936-1966 m. sužiedavo 12 000 šikšnosparnių. Be gausybės mokslinių straipsnių, Kasterė parašė apie 40 knygų, kurios išverstos į 17 kalbų, viena ir į lietuvių - ''Dešimt metų po žeme'' (1958).

Kitas, Prancūzijoje gavęs juridinį išsilavinimą, speleologas rumunas Emilis Rakovica (E.Racovita, 1868-1947) 40 metų paskyrė gyvybei urvuose tyrinėti. Jo 1907 m. straipsnis ''Essai sur les problemes biospeoleogiques'' tapo naujos speleologijos šakos - biospeleologijos ''statutu''. Grįžęs į Rumuniją, jis 1920 m. Kluže įkūrė pirmąjį pasaulyje Speleologijos institutą, kuris tebeveikia iki šiol ir yra tarptautinis biospeleologijos lyderis.

Būtinumas skverbtis gilyn po žeme skatino speleologus kurti kokybiškai naują įrangą. XX a. virvinės ir metalinės kopėčios tapo istorija. Vietoj jų dabar naudojama tik viena virvė, kuria žmogus, specialių įtaisų padedamas, gali leistis žemyn arba išlipti į paviršių. Po žeme imta naudoti akvalangus. Žvakes, deglus ir net elektrinius žibintus pakeitė kompaktiški acetileno dujų generatoriai su šviestuvais, sunkius kombinezonus - speciali neperšlampanti apranga. Vietoj palapinių poilsiui po žeme naudojami hamakai, o karšto maisto asortimentas ir gaminimo paprastumas dabar leidžia speleologams išbūti žemės gelmėse neribotą laiką. Šiuo metu garsiausioje ''Petzl'' firmoje (Prancūzija) pasiektas aukščiausias speleoįrangos gamybos lygis - manoma, kad artimiausioje ateityje tiesiog neįmanoma sukurti ką nors kokybiškai nauja šioje srityje.

Praėjo per 200 metų nuo pirmojo vertikalaus urvo įveikimo, kol pagaliau 1956 m. Beržės prarajoje (Gouffre Berger) Prancūzijos Alpėse pirmą kartą buvo nusileista į didesnį kaip 1 km gylį ir pasiekta -1122 m žyma. Antroje šio amžiaus pusėje speleologai sparčiai ''gilinosi'' Žemės rutulio pluton. 1975 m. Pjero Sen Marteno urvyne (Reseau de la Pierre Saint-Martin) Prancūzijos-Ispanijos Pirėnuose buvo pasiektas naujas gylio rekordas - -1321 m, o nuo 1979 m. giliausiu ''požeminiu lyderiu'' ilgam vėlgi tapo Prancūzijos Alpėse slypintis Žan Bernaro urvynas (Reseau Jean Bernard). Štai jo tyrinėjimų chronologija: -1358 m (1979), -1402 m (1980), -1455 m (1981), -1494 m (1982), -1535 m (1983), -1602 (1989).

Dabar speleologai povandeniniuose urvuose nuplaukia per 3 km, o ilgiausias ištyrinėtas povandeninis urvas yra ilgesnis kaip 10 kilometrų. O didžiausias ''sausas'' požeminis labirintas yra 563 500 m bendro ilgio Mamuto urvynas (Mammoth Cave System) JAV. 1986 m. pradėtas tyrinėti pasaulio gražiausias žinomas Lečugilos urvynas (Lechuguilla Cave) JAV jau siekia 143 853 m bendrą ilgį. Šio amžiaus antroje pusėje labai sparčiai ėmė gausėti speleoklubų ir grupių. Tikslus jų skaičius nėra žinomas, bet per 300 klubų leidžia savo periodinius leidinius. Didžiajai daugumai šių klubų būdinga tai, kad juose dominuoja speleologai ''mėgėjai'', dirbantys drauge su keliais mokslinio urvų tyrinėjimo specialistais. Tik toks veiklos pasiskirstymas šiuo metu gali užtikrinti kompleksinį urvų tyrin&eu l;jimą. Įvairių sričių specialistų jungtinė veikla visada garantuoja sėkmę giliai po žeme.

Siekdami savo pasiekimais labiau integruotis į bendrą žmonijos pažinimo patirtį, speleologai nuo 1953 m. ėmė rengti speleologų kongresus, kurie vyksta kas ketveri metai, o 1965 09 16 Liublianoje buvo įkurta Tarptautinė speleologijos sąjunga (UIS), šiuo metu vienijanti 60 šalių tautines organizacijas (MG, 1995, Nr.12).

Apibendrinant speleologijos vietą gamtos pažinime negalima nepaminėti jos sąlyčio su kitomis disciplinomis. Šios sąveikos rezultatas yra susiformavusios 7 speleologijos šakos: GEOSPELEOLOGIJA (apimanti fizinę speleologiją, speleometeorologiją, speleomineralogiją, speleomorfologiją, speleochronologiją ir nagrinėjanti urvų atsiradimo, vystymosi, dabartinės būklės aspektus); BIOSPELEOLOGIJA (apimanti paleontospeleologiją, urvų faunos ir floros tyrimus ir nagrinėjanti gyvybės apraiškas urvų terpėje, jos rūšinę sudėtį, evoliucijos ypatumus); ANTROPOSPELEOLOGIJA (nagrinėjanti žmogaus ir urvų tarpusavio ryšius, urvų pažinimo ir ūkinės veiklos pasekmes, materialinės kultūros liekanas); REGIONINĖ SPELEOLOGIJA (nagrinėjanti urvų paplitimo dėsningumus, speleolo inį rajonavimą ir prognozuojanti naujų ertmių paieškas); TAIKOMOJI SPELEOLOGIJA (apimanti inžinerinę speleologiją, speleomediciną ir nagrinėjanti urvų, požeminio ledo, vandens, nuogulų, naudingųjų iškasenų panaudojimo galimybes, urvų terpės įtaką žmogaus organizmui, jų gydomąsias savybes, urvų apsaugos problemas); TECHNINĖ SPELEOLOGIJA (apimanti požeminį nardymą, topografiją, fotografiją ir nagrinėjanti specialios įrangos kūrimą, skverbimosi po žeme techniką, taktiką, darbo saugos užtikrinimą, specialius topografavimo ir fotografavimo metodus) ir ISTORINĖ SPELEOLOGIJA (nagrinėjanti urvų mokslo ir speleologijos istoriją).

Apžvelgus speleologijos ištakas ir 110 metų plėtros laikotarpį, būtina tai palyginti su Lietuvos speleologija, kuri šiemet peržengė tik 20 metų amžių.

Pirmoji lietuvių pažintis su urvais - tai M.K.Radvilos Našlaitėlio (1549-1616) kelionės į Jeruzalę metu aplankyti požemiai Graikijoje, Sirijoje, Egipte ir Palestinoje 1583 metais.

Žymus XIX a. lietuvių keliautojas ir atradėjas, paleontologas, geologas ir geografas Jonas Čerskis (1845-1892), gyvendamas Sibiro tremtyje, trejus savo veiklos metus paskyrė Rytų Sajano urvams. 1871 m. Irkutske jis aptiko paleolito epochos meno dirbinių. Tai pirmasis toks radinys Sibire. 1875 m. savo III ekspedicijos metu Čerskis kompleksiškai ištyrinėjo ir aprašė Nižneudinsko urvą, o po metų IV ekspedicijos metu - Balagansko urvą. Taip pat yra žinoma, kad vienoje Bogatyrskajos urvo oloje jis aptiko senovės žmonių urvų meno pėdsakų - ant skliauto buvo ''bėgančio elnio'' piešinys. Žymiausias Čerskio mokslinis pasiekimas - mumifikuotos faunos atradimas Nižneudinsko urve. Didžiausia šio atradimo sensacija buvo išnykusių žinduolių naujos rūšies - Nižneudinsko šuns - Cuon (cyon) nis neudensis - atradimas. Už 1875-1876 m. tyrinėjimus Geografų draugija apdovanojo Čerskį mažuoju sidabro medaliu (MG, 1995, Nr.4).

Antrasis lietuvis urvų tyrinėtojas buvo žymus XX a. keliautojas ir atradėjas, antropologas Antanas Poška (Paškevičius, 1903-1992). Grįždamas iš savo 8 metus trukusios kelionės į Aziją, 1937 m. jis ilgam sustojo Bulgarijoje, kur detaliai susipažino su šalies urvais ir tyrinėjo Tamsųjį urvą (Temnata dupka). Kiek vėliau, 1949-1958 m. gyvendamas Kirgizijoje, tyrinėjo tenykščius urvus. Žymiausias jo požeminis mokslinis laimėjimas - Erelių urvo Oše ištyrimas.

Nors Š.Lietuvos karstinis rajonas tarp Tatulos ir Apaščios upių minimas jau XIX a. (T.Grotusas, 1816 m.; A.Kašarauskas, 1862 m.), tačiau rimčiau tyrinėti pradėtas tik pokario metais. Paminėtina geologo Vytauto Narbuto (g. 1930 m.) knyga ''Karstiniai reiškiniai Lietuvoje'' (1958). Kauno speleologai 1973 m. ištyrinėjo vienintelį Lietuvos urvą ''Karvės duobę'' ir sudarė jo planą (MG, 1979, Nr.8). Autorius 1978 m. Karvės duobės urve atrado, o biologas Dainius Haroldas Pauža 1995 m. aprašė naują, keturioliktąją Lietuvos šikšnosparnių rūšį - ūsuotąjį pelėausį (Myotis mystacinus) (''Ekologija'', 1996, Nr.3).

Trečiasis lietuvių urvų tyrinėtojas yra keliautojas ir rašytojas Vytautas Almanis, 1969-1977 m. laikotarpiu tyrinėjęs Kalnų Altajaus ir V.Kaukazo urvus, aprašęs tai knygoje ''Per Ulkero Žvaigždyną'' (1979). 1973 m. lietuviai pirmą kartą įveikė vertikalų Gugerdžino urvą Kryme. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje padidėjęs susidomėjimas urvais Lietuvoje lėmė organizuotos speleologinės veiklos pradžią.

1977 m. pabaigoje susikūrusi pirmoji Lietuvoje Kauno speleogrupė nuo kitų metų pradžios pradėjo ekspedicinę veiklą. 1979 m. įvyko pirmasis lietuvių pasinėrimas su akvalangu urve (Karvės duobė). Tais pačiais metais buvo sukurtas pirmasis lietuvių požeminis kino siužetas Lietuvos televizijai. 1981 m. įveikta tuo metu giliausia Azijoje žinoma Kijevskajos praraja (-990 m gylio) Uzbekistane, kur atlikti biologiniai tyrinėjimai ir surinkta speleofaunos pavyzdžių. 1983 m. Gruzijos Sniego urvyne pasiektas rekordinis -1320 m gylis (tuo metu tai buvo antras pagal gylį pasaulio urvas), kartu atliekant žmogaus fiziologinius stebėjimus ekstremaliomis sąlygomis. 1980-1986 m. lietuviai atrado ir ištyrinėjo daug naujų urvų Gruzijoje, Ukrainoje ir Tadžikistane. Tarp jų - giliausias lietuvių atrastas Ventos urvas (-190 m) Krym ir ilgiausias lietuvių ištyrinėtas Pirmojo Kauno speleosąskrydžio urvas (1600 m) Vakarų Kaukaze. Lietuviai ne kartą dalyvavo ukrainiečių ekspedicijose tyrinėjant ilgiausius pasaulio gipsinius Optimistų (191 500 m ilgio) ir Ežerų (111 000 m ilgio) urvynus Podolėje.

Per 20 organizuotos veiklos metų Lietuvos speleologai įvairiais tikslais lankėsi ir tyrinėjo 22 šalių urvus nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Lietuviai dalyvavo keliolikoje tarptautinių konferencijų, tarp jų ir trijuose Tarptautinės speleologijos sąjungos kongresuose Vengrijoje (1989), Kinijoje (1993) ir Šveicarijoje (1997). Lietuva 1993 08 02 XI kongreso metu Pekine buvo priimta į UIS nares.

Šiais metais rugpjūčio 14 dieną pasaulinė speleologų bendrija pirmą kartą pažymi pasaulinę SPELEODIENĄ. Ta proga verta prisiminti žymaus prancūzų speleonauto Mišelio Sifro (M.Siffre, g. 1939 m.) žodžius, kad ''šiandien geografiniuose žemėlapiuose jau nebeliko baltų dėmių; neištyrinėtos liko tik žemės gelmės, jūros gilumos ir kosminė erdvė''.

Po žeme nejauku. Viskas atšiauru, kartais kraupiai, visada didinga ir apstu grėsmių. Todėl, suprantama, žmogus ir gyvūnai instinktyviai vengia ir bijo požeminio pasaulio. Tik nedaugelis prisitaiko prie šios mirties viešpatijos ir patiria domesį, netgi tyrinėjimo aistrą. Tai - speleologai...

Mokslas ir Gyvenimas 1998 Nr. 7

Lietuvos speleologų svetainė