Apleista karinė bazė tampa turizmo objektu
Daugiau nei prieš dešimtmetį iš Lietuvos pasitraukus okupacinei Rusijos kariuomenei, šalyje liko dešimtys tuščių karinių miestelių bei pavienių objektų. Nedidelei Lietuvos kariuomenei tik dalis jų buvo reikalingi. Kiti atiteko savivaldybėms, kai kurie - privatizuoti. Stambesniuose miestuose arba greta jų didesnė dalis tuščių karinių statinių buvo panaudoti komercinėms arba visuomeninėms reikmėms, tuo tarpu daugelis atokiose kaimo vietovėse, miškuose likusių pastatų buvo neatpažįstamai suniokoti ir išplėšti. Tačiau buvę kariniai objektai yra įdomūs turistiniu požiūriu ir gali tapti sėkmingo verslo pradžia, - įsitikinęs viešosios įstaigos Judrės parkas direktorius Evaldas Vaičiūnas, jau kelis metus iš griuvėsių keliantis buvusius sovietinės kariuomenės objektus Kazlų Rūdos miškuose.
Sovietmečiu uždara teritorija
Didelė dalis Kazlų Rūdos miškų masyvo sovietmečiu buvo neįžengiama civiliams gyventojams zona. Čia vykdavo sovietinės oro desanto kariuomenės dalinių pratybos, o pačioje girių glūdumoje, supama kelių apsaugos juostų, 1975-1977 m. buvo pastatyta slapta požeminė vadavietė. Netoli jos 1980 m. iškilo aukščiausių sovietinės kariuomenės vadų poilsiui skirta vila. Dabar šiuose miškuose taip pat galima sutikti karius, tiesa, jau Lietuvos kariuomenės. Čia yra saugomas, bet nenaudojamas karinis aerodromas bei Kaune esančios puskarininkių mokyklos karinis poligonas. Didžioji girių dalis - intensyviai ekspolatuojami valstybiniai bei privatūs miškai.Girios viduryje, prie Judrės upelio esančią buvusią karinę vilą ir požeminę vadavietę kurį laiką po Rusijos kariuomenės pasitraukimo saugojo, bet nenaudojo Lietuvos kariai. Vėliau šie objektai buvo perduoti Valstybės turto fondui. Apgriuvę pastatai viduryje miškų, tolokai nuo gerų kelių investuotojams nebuvo patrauklūs. Valstybės turto fondas ne kartą skelbė aukcioną, tačiau apleistų pastatų niekas nepirko. Prieš kurį laiką kartu su bendraminčiais ieškojome tinkamos vietos, kur galėtume rengti mokamas sukarintas vasaros stovyklas vaikams. Savo atžalų tėvai vasarą dažnai neturi kur dėti, todėl manėme, kad toks sumanymas turėtų atsipirkti. Paieškos atvedė mus į Kazlų Rūdos miškus. Sužinojome, kad čia yra keli apleisti, valstybei priklausantys, tačiau siūlomi privatizuoti pastatai. Pradėjome jais domėtis, radome partnerius ir šiuos pastatus nupirkome, - pasakoja Evaldas, sumanęs buvusią karinę bazę paversti patraukliu turistams objektu ir kartu su bendraminčiais įkūręs viešąją įstaigą Judrės parkas.
Pietūs generolų viloje
Kokie gi objektai, iki šiol apsupti sutrūnijusios spygliuotos vielos tvoromis, slypi girių gūdumoje? Kartu su Evaldu važiuojame smėlėtais miško keliukais, pakeliui sutikdami tik miškovežius. Kelias atveda prie miško laukymėje stovinčių trijų mūrinių pastatų. Du iš jų nedideli buvęs sargybos namelis ir ūkinis pastatas. Toliau tarp pušų boluoja didelė, savitos architektūros vila. Dar neseniai ji stovėjo be langų, išplėštomis durimis. Dabar čia vyksta remonto darbai.Informacijos apie pastatus turėjome labai mažai. Pastatai buvo įsigyti be jokios techninės dokumantacijos. Nebuvo aišku, kur yra elektros kabeliai, vandentiekio, kanalizacijos trasos. Čia tarnavę rusų kariškiai seniai išvykę, o vienintelis vertingos informacijos mums galėjęs suteikti vietinis gyventojas buvo girininkas Alfredas Paltanavičius, sovietmečiu vadovavęs Nemuno karinei girininkijai ir ne kartą lankęsis įslaptintuose objektuose. Iš jo bei kitų šaltinių sužinojome, kad šiame pastate buvo aukštųjų karininkų vila miegamieji kambariai, baras, bilijardo salė, pirtis. Išliko tik menkos interjero detalės, bet mes pasistengsime atkurti sovietmečiui būdingą interjerą. Čia atvykę turistai galės apsistoti, praleisti laiką sovietinio tipo kavinėje, paskanauti sovietmečiu populiarių patiekalų (Kijevo kotletų, ikrų), o tai pat sovietinio kareiviško davinio košės arba makaronų su konservais ir kitų valgių. Tačiau mes tikrai nekursime antro Grūto parko. Ši karinė bazė nuo jos įkūrimo 1975 m. iki uždarymo 1993 m. buvo sovietų kariuomenės oro desanto pajėgų objektas. Todėl turistus viliosime būtent su oro desanto specifika susijusiomis pramogomis. Buvusi generolų vila taps vieta, kur bus galima pasistiprinti ir išsimiegoti, nusipirkti suvenyrų. Tačiau pagrindinis traukos centras, be abejo, yra požeminė vadavietė, - žingsniuojant miško keliuku link kadaise itin slapto objekto, pasakoja Evaldas.
Drąsiausieji nakvos požemiuose
Atvykus turistinei grupei, prie generolų vilos atvažiuos sovietmečio laikų karinis sunkvežimis, į kurį sovietinių desantininkų uniformomis vilkintys vyrai susodins turistus ir veš juos į vadavietę. Šį statinį ir šiandien sunku pastebėti tik viršutinė jo dalis, supama pušų, yra žemės paviršiuje. Pro metalines duris patenkame į ilgą koridorių. Abipus jo tuščios patalpos išdaužytais langais. Čia buvo karių gyvenamosios patalpos, valgykla. Einame toliau ir pradedame siauru koridoriumi leistis į požemius. Apačioje ant laiptinės sienos prožektoriaus šviesoje blyksteli sovietų desantininkų pratybas vaizduojanti didžiulė freska. Lydimi Evaldo, apžiūrime patalpas, kuriose budėjo sovietų kariuomenės ryšininkai, veikė autonominiai elektrą gaminę generatoriai. Vienoje patalpoje didžiulis maketas. Aplink jį susirinkę karininkai modeliuodavo įvairias pratybų ir karinių veiksmų situacijas. Vadavietės įrangą pasitraukdami rusų kariškiai išsivežė, o likusius kabelius ištąsė vietiniai gyventojai.Šiuose požemiuose turistams bus rengiamos tikroviškos ekskursijos. Tiesa, gyvus karius daug kur pakeis manekenai. Bus galima užkąsti ir požeminėje, karo atvejui skirtoje valgykloje, į kurią maistas bus atvežamas kariškuose termosuose. Atkursime ir požeminę pirtį, o drąsiausieji galės čia praleisti visą naktį, - planais, kaip turistų smalsumo patenkinimui pritaikyti apleistus požemius, dalijasi Evaldas. Vienoje patalpoje bus įrengta kino salė, kurioje turistai galės pasižiūrėti dokumentinį filmą apie sovietų desantininkus ir sovietmečiu būtent šiuose požemiuose bei aplinkiniuose miškuose kurtą vaidybinį filmą Ypatingo dėmesio zonoje (V zone osobovo vnimanija).
Kitur galimybės neišnaudojamos
Sovietmečiu Lietuvos teritorija buvo galingo prieš Vakarus nukreipto karinio placdarmo dalimi. Mūsų krašte buvo dislokuota ypač daug smogiamųjų oro desanto kariuomenės dalinių Kaune, Marijampolėje, Alytuje, Kalvarijoje, Prienuose tuomet dislokuota elitinė 7-oji oro desanto divizija, o Rukloje - milžiniškas mokymo centras. Iš šio bunkerio Kazlų Rūdos miškuose turėjo būti vadovaujama smūgiams prieš Vakarų Europos valstybes. Dabar, kai mūsų šalis nepriklausoma, tapo ES ir NATO nare, galime ne tik atverti kažkada slaptus požemius turistams iš Lietuvos ir užsienio, bet ir daugiau papasakoti apie sovietinę kariuomenę, ne tik okupavusią Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, bet rengtą ir Vakarų valstybių užkariavimui. Turistai mielai lanko buvusią branduolinių raketų bazę Plokštinėje (prie Platelių). Lietuviams įdomu, kokie slapti objektai sovietmečiu pastatyti mūsų žemėje, o vakariečiams dar smalsiau pamatyti, iš kur turėjo prasidėti karas prieš jų valstybes, - sumanymo esmę aiškina Judrės parko direktorius. Evaldas įsitikinęs taip panaudoti sovietų karines bazes apsimoka kur kas labiau, nei išnešioti po plytą. Deja, daugelį nesaugomų objektų ištiko būtent toks likimas. Judrės parko steigėjai tikisi, bendraudami su kitomis institucijomis bei privačiais asmenimis, parengti specialius kelionių maršrutus kariniu paveldu besidomintiems turistams. Jie galės aplankyti ne tik Kazlų Rūdą, bet ir Kauno tvirtovės fortus, raketinę bazę Plokštinėje. Tačiau tai ne vieninteliai XX amžiaus karinio paveldo objektai Lietuvoje. Išilgai pajūrio bei sienos su Lenkija ir Karaliaučiaus kraštu išbarstyti prieš II pasaulinį karą statyti vadinamosios Molotovo linijos įtvirtinimai. Ignalinos bei Zarasų rajonuose gausu I-ojo pasaulinio karo paveldo. Apleistų, tačiau įdomių įvairių laikotarpių buvusių karinių objektų yra daugelyje Lietuvos rajonų, tačiau jų pritaikymo turizmui galimybės neišnaudojamos. Jei vietinės bendruomenės bei verslininkai, o ypač kaimo turizmo sodybų šeimininkai imtųsi iniciatyvos atvesti į šiuos objektus turistus, daug kam tai galėtų tapti ir pajamų šaltiniu. Tačiau pavieniui tai padaryti sunku, o kooperuojantis galima privilioti tikrai daug lankytojų ir gauti apčiuopiamą finansinę naudą. Turistų srautas į Lietuvą vis didėja. Mūsų šalis įdomi įvairiais aspektais. Būtų neapdairu to neišnaudoti, - įsitikinęs Judrės parko direktorius.
© Manvydas Vitkūnas, Valstiečių Laikraštis
Straipsnį kopijuoti ar platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.