Digeriai | Forumas | Nuorodos | Bažnyčios | Inžinerija | Fortifikacija | Kita | English

Į požeminį bunkerį miške – atskleisti karinių paslapčių

Algis Vaškevičius „Lietuvos ryto“ korespondentas

Plačiau atvers duris

Vienu slapčiausių Lietuvoje buvęs sovietų karinis objektas – Marijampolės apskrities Kazlų Rūdos miškuose prieš 25 metus įrengtas Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų Vakarų krypties kariuomenės vyriausiojo vado bunkeris greitai atvers duris visiems norintiems jį pamatyti. Ir dabar į šį požeminį bunkerį lankytojai veržte veržiasi, bet kol kas čia patekti galima tik su objekto savininku – kauniečiu verslininku Evaldu Vaičiūnu. Būtent jo kartu su bendraminčiais įkurta viešoji įmonė „Judrės parkas“ 2000 metais įsigijo šį karinio paveldo objektą bei netoliese jo esančią generolų vilą. Apie šį itin slaptą karinį objektą daugiau sužinota tik tuomet, kai 1993 metais iš jo pasitraukė paskutiniai sovietų kariškiai. Iki tol joks pašalinis žmogus čia nepatekdavo. Iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai apie miškuose po žeme esantį karinį aerodromą, apie sovietų generolų linksmybes viloje, kuri buvo oficialiai vadinama karininkų poilsio namais.

Įsigijo už prieinamą kainą

Kai kariškiai paliko kareivines bei bunkerį, kuriame buvo įsikūrusi vadavietė ir veikė modernus komunikacijų mazgas, visa tai perėjo Lietuvos kariuomenės žinion. Prieš kelerius metus Valstybės turto fondas, perėmęs šį objektą, paskelbė jį parduodantis. Viską įsigijo „Judrės parkas“. „Apie tai, kad parduodamas šitoks objektas, sužinojau dar iš mūsų kariškių. Už nedidelę kainą įsigijome generolų vilą Gulioniškės kaime, papildomus statinius netoli jos, taip pat bunkerį. Ši žemė nebuvo parduodama, mes ją nuomojame“, – pasakojo E.Vaičiūnas. Per tuos beveik penkerius metus viešoji įstaiga darė viską, kad objektas kuo greičiau taptų prieinamas lankytojams.

Gilumoje – erdvios patalpos

„Neišliko jokios šių objektų techninės dokumentacijos. Bendravau su įvairiais žmonėmis, bandžiau iš jų daugiau sužinoti apie bunkerį. Kai kurie jų iki šiol nenori nieko kalbėti. Kiti tvirtina buvę bunkeryje, bet tik nusileidę laiptais, o patalpų nematę“, – pasakojo E.Vaičiūnas. Nors tvirtinama, kad bunkeris yra 50-60 metrų gylyje, neatrodo, kad jis taip giliai. Toje vietoje iš lauko matyti nemažas pylimas. Tikriausiai iš pradžių čia buvo nukasta žemė, pastatytas bunkeris, o po to užpiltas žemėmis. „Patalpos po žeme užima daugiau nei tūkstantį kvadratinių metrų. Niekas iš lietuvių, kiek mums yra žinoma, šio superslapto objekto statybose nedalyvavo. Lietuviai atveždavo statybines medžiagas iki užkardo miške ir išlipdavo, o jų vietą užimdavo kariškiai“, – sakė E.Vaičiūnas.

Vėl pakvies kino aktorius

Įspūdį apie tai, kaip atrodė šis objektas, buvo galima susidaryti iš sovietinio filmo „Ypatingos paskirties zona“. Propagandinio turinio kino filmas daug kartų buvo demonstruotas per tuometę televiziją. Kaip atsitiko, kad tokiame itin slaptame objekte atsidūrė pašaliniai žmonės – kino kūrėjai? E.Vaičiūnas sužinojo, kad 1978 metais „Mosfilm“ studijoje sukurtas filmas buvo filmuojamas Kazlų Rūdoje iš karto po to, kai baigėsi jo statyba, o kariškiai dar nebuvo įsikėlę. Filme matyti bunkerio koridoriai ir sienos, durys ir angos. Iš šių kadrų neįmanoma nustatyti, kur tai filmuota, todėl slaptumas buvo išlaikytas. Verslininkas bei jo bendraminčiai turi planų vasarą į Lietuvą pakviesti šiame filme vaidinusius aktorius. Ši idėja pasirodė įdomi ir artistams – gal būtų filmuojamas anos juostos tęsinys arba kuriamas dokumentinis filmas apie jų sugrįžimą į šią specifinę vietą. „Man tas filmas buvo įdomus. Norėjau jį turėti, tad teko važiuoti į Maskvą ir įsigyti. Mes dabar pasidarysime daugiau kopijų ir galėsime demonstruoti bunkeryje“, – pasakojo apie artimiausius planus E.Vaičiūnas.

Išlikusi autentiška aplinka

Tokios sąlygos tikrai bus, mat tarp kitų patalpų po žeme – ir erdvi kino salė. Greta jos – aparatinė, kur bus nesunku sumontuoti tų laikų kino aparatūrą. Tokią šeimininkai jau yra suradę. Jie turi ir daugiau to laiko daiktų, karinių atributų, įvairių žemėlapių, uniformų. Vienoje bunkerio salių išliko šių vietų maketas, kuris bus šiek tiek restauruotas ir eksponuojamas po stiklu. Dar vienoje patalpoje – didžiulis generatorius. Yra išlikę ir tualetai su unitazais. Daugelio patalpų paskirtis nėra aiški, nes išlikusios tiktai sienos ir lubos. Požemiuose ir žiemą, ir vasarą laikosi vienoda temperatūra – apie 8-10 laipsnių šilumos. Čia labai sausa, nėra jokių pelėsių. Keliose vietose į žemės paviršių iškyla ventiliacijos angos. Bunkeryje yra ir patalpa su bėgiais. Iš čia į lauką buvo išstumiama galinga ryšių antena.

Restauruoja generolų vilą

Ne mažiau įdomus objektas yra ir vadinamoji generolų vila, kuri oficialiai tebevadinama karininkų poilsio namais. Ji įsikūrusi maždaug 800 metrų nuo bunkerio, gražioje vietoje Gulioniškės kaime. „Išsikraustydami iš šio pastato, kariškiai paliko čia buvusius indus, užuolaidas bei daugybę kitų daiktų. Kol objektą įsigijome, daug kas dingo. Pradėjome pastatą rekonstruoti, nes čia naudotos statybinės medžiagos savo amžių jau atgyveno“, – pasakojo E.Vaičiūnas. Vila pagal to meto standartus buvo prabangi. Viršutiniame aukšte įsikurdavo aukštesnio rango kariškiai, o žemiau gyveno žemesnio rango karininkai. Į savo apartamentus viršutiniame aukšte armijos vadai patekdavo tiesiai iš požeminio garažo. Šioje viloje buvo įrengta erdvi valgykla, pirtis ir nedidelis baseinas, kuris išlikęs iki šiol. Iš įvairaus dydžio kambarių atsiveria puikus vaizdas į miškus. Vila baigta statyti 1980 metais – tai liudija raštelis, kurį, ardydami vienos sienos lentas, rado statybininkai. Į stiklo buteliuką įdėtame popieriaus lapelyje keli sovietų kareiviai parašė, kad baigė šią statybą. Šis eksponatas, kaip ir daugelis kitų, atsidurs bunkeryje rengiamame muziejuje.

Lankytojams – pramogos

Objekto savininkai planuoja teikti karinio turizmo paslaugas. Lankytojai galės čia atvažiuoti ir įsikurti bunkeryje arba buvusiose kareivinėse. Jie galės pažiūrėti filmus, poilsiauti miške. Čia bus galima rengti ir įvairiausius seminarus, žaisti dažasvydį. „Dabar labai populiarėja bendrovių darbuotojų mokymai gamtoje, kaimo turizmo sodybose. Sudarysime čia tam geras sąlygas. Buvusiose kareivinėse tilps iki 300 žmonių. Pasiūlysime jiems ir maitinimą – galėsime patiekti kareiviško maisto iš kareiviškų indų“, – dėstė savo planus „Judrės parko“ vadovas. Aplink šią vilą atsiras ir daugiau medinių namukų, kur galės įsikurti lankytojai.

Nori priminti istoriją

Šis Kazlų Rūdos karinio paveldo objektas nebus Grūto parko filialas ar sovietinių atgyvenų muziejus – tiesiog stengiamasi besidomintiems, ypač jaunimui, parodyti tą netolimos istorijos atkarpą, apie kurią jie mažai žino. Jau dabar savininkai neatsigina norinčiųjų patekti į bunkerį, tačiau didesnes grupes ten vesti sudėtinga, nes yra visiškai tamsu. „Objektu labai domisi ir užsieniečiai. Keletas čia jų jau buvo ir negalėjo atsigauti nuo įspūdžių. Juk yra įdomu pabūti toje vietoje, kur sovietų kariuomenės vadai planavo mūšius su NATO kariuomene ir Vakarų civilizacija, iš kur galėjo prasidėti karas“, – pasakojo „Judrės parko“ direktorius. Lietuvoje išliko ir daugiau sovietinių karinių objektų, keliančių susidomėjimą. Vienas jų yra prie Platelių buvusi raketų bazė, kuri dabar labai apleista. Kazlų Rūdos objektui patrauklumo suteikia ir tai, kad jis įsikūręs visai šalia „Via Baltica“ magistralės, labai gražiame gamtos kampelyje.

2005.03.04

© Algis Vaškevičius, Lietuvos ryto korespondentas
Straipsnio arba jo dalių negalima dauginti, atgaminti, perspausdinti ir platinti jokiomis formomis (elektroninėmis ir kt.) be raštiško UAB „Lietuvos rytas“ leidimo.

Atgal į Kazlų Rūdos VDV divizijos vadavietės puslapį